Garsus olandų kūrėjas Sije Verskis – vėl Jono Meko Skersvėjyje. Šį kartą jis siaučia Le Mans restorano erdvėse. Panašu, kad Užupio oksimoronai lietuviškų šaknų turinčio olandų menininko širdį įkaitino dar vienam rezonansiniam projektui.
Menininko Sije Verskio instaliacija „World Goes Bananas“ – replika garsiojo Maurizio Cattelan‘o banano – buvo eksponuojama Skersvėjyje 2022 metais. Vilnius susidomėjęs priemė ryškiai geltoną olando S. Verskio flux’inę instaliaciją, dėl šio meno kūrinio Užupio Skersvėjį gausiai lankė kultūros gurmanai, turistai ir gidai.
S. Verskis gimė 1977 metais Nyderlanduose. Baigė Anglijos Arnhemo dailės ir dizaino akademiją, gyvena ir dirba Roterdame. Instaliacijas ir objektus pradėjo kurti 2005 metais, jo darbai buvo fotografuojami visoje Olandijoje. Menininkas teigia, kad menas turi kelti abejonių ir gluminti, o ne globoti ir varžyti. Priešingai nei dabartinė mada, jis sako nenorįs stebėtojams diktuoti kelio į meno supratimą, tą kelią jis tik rodo.
Ir šį kartą S. Verskis neabejojo, kai paprašėme jo surengti parodą Vilniaus Pink Fest‘ui. Parodos atidarymo išvakarėse Sije Verskis iš savo rezidencijos-studijos Berlyne atsakė į keletą klausimų.
Kas jus įkvėpė sukurti šiuos kūrinius?
„Kai sužinojau kad mažo Užupio dar mažesniame Jono Meko Skersvėjo skersgatvyje atidaromas lenktyninių Porsche automobilių muziejus, juokiausi ir verkiau. Galvojau – wow… vis tik Užupis yra viena unikaliausių vietų žemėje.
Kai šalia lenktyninių Porsche atsidarė restoranas pavadintas garsiausių lenktynių Europoje vardu – Le Mans, kuris iš tikrųjų yra ant upės kranto, ir jokia lenktynių magistralė čia neteka, pamaniau, kad jo sienos vertos mano nuotraukų – fantazijų serijos, kurią esu daręs ir pavadinęs „Moments of the race“.
Le Mans yra epinio masto renginys, lenktynės, išgyvenimo ir ištvermės para visiems, kurie dalyvauja, ir visiems, kurie žiūri ar klausosi, tai yra ir visada buvo „akimirkų“ rinkinys.
Kai eini Vilniuje, Užupyje – nepriklausomoje menininkų respublikoje – čia tekančios Vilnelės krantinės nuolat pilnos žmonių, stebinčių upės akimirkas. Ar tai ne mažiau epiška?“
Kas sudaro jūsų fotografijos parodą? Ir ar galima tai pavadinti fotografijos paroda?
„Visi gali galvoti, ką tik nori. Parodoje yra fotografijos, ir yra dirbtinio intelekto apraiškų. Tai – akimirkos iš Užupio, akimirkos iš Le Mans, iš lenktynių, kur svarbiausia ne lenkimas, o ištvermė, ne Užupis, o žmonės, ne automobiliai, o polėkis. Nuostabu tai, kad pati fotografija suporuota su AI tampa akimirka, ne dokumentika, o akimirkos menu. Mano eksperimentai tarp fotografijos ir dirbtinio intelekto užfiksuoja dirbtinio intelekto vystymosi stadijas ir, ko gero, tai yra pirma tokios medijos paroda Vilniuje.“
Kada atvyksite į Vilnių?
„Mano mama kilusi iš Vilniaus. Tikrai, bet sentimentų šiam miestui neturiu. Gimiau ir užaugau Roterdame, mokiausi Los Andžele. Vilnius – mažas, jaukus miestas, tik man gal kiek per romantiškas, kiek per mažas. Būsiu jame šią vasarą, bet nenoriu sakyti kada. Man patinka čia apsilankyti be progos, ateiti į savo paties parodą kaip eiliniam lankytojui ir atsisėdus ant Vilnelės kranto stebėti vandens „lenktynes“.“
