Žinomas tapytojas Audrius Gražys, visai neseniai atidaręs savo vardo meno galeriją Vilniaus Užupyje, joje skelbia parodų-susitikimų ciklą „Sonarai“. Čia vyks aktorių, režisierių ir kitų sričių menininkų, kurie laisvalaikiu tapo, drožinėja, fotografuoja ar dar kitaip save išreiškia, kūrybos parodos, diskusijos, muzikavimai. Pirmuoju tokių susitikimų „kaltinininku“ tapo aktorius Povilas Budrys, pristatęs savo tapybą ir mažąją plastiką.
„Sonarai“ – pavadinimas ambicingas, kaip, beje, ir pats projektas. Veikiausiai žvejui šis terminas puikiai žinomas. Tai prietaisas povandeniniams kūnams aptikti. „Sonaras“ kaip metafora, – taip lyg galimybė iškelti į paviršių žmoguje glūdintį kūrybinį gebėjimą. Parodyti tai, kas slypi už regimojo paviršiaus.
Anot tapytojo Audriaus Gražio, užaugusio aktorių šeimoje, viskas prasidėjo nuo pašnekesių apie aktorius, kurie, greta savo pagrindinės profesijos, yra pamėgę ir įvaldę kitą kūrybos sritį. Tiesa, tas pat pasakytina ir apie Audriaus tėtį – aktorių ir režisierių Bronių Gražį, kuris puikiai tapė ir kūrė poeziją. B. Gražio kūryba artimiausiu metu bus pristatyta jo sūnaus įkurtoje galerijoje.
– Audriau, kaip kilo idėja atidaryti savo vardo meno galeriją? Kodėl pasirinkote būtent Užupį, „Jono Meko“ skersvėjį?
– Manau, kad kiekvieno menininko svajonė – turėti asmeninę galeriją. O „Meko skersvėjo“ projektas man išsyk pasirodė labai artimas. Nes man ne tik teko asmeniškai pažinoti Joną Meką, bet ir nemažai bendrauti Lietuvoje, Briuselyje bei jo namuose Niujorke. Apie mūsų įdomią ir neįkainuojamą pažintį primena mano filmuota medžiaga bei nuotraukos. Taigi, galerijos atveju viskas neįtikėtinai sutapo. Todėl ir pagalvojau – kodėl gi ne dabar, kodėl ne „Jono Meko skersvėjyje“?
– Ką menininkui suteikia savos galerijos turėjimas?
– Pirmiausia – laisvę pristatyti save ir savo kūrybą, taip kaip tau atrodo ir patinka. Eksponuodamasis kitose galerijose, esi apribotas erdvėje ir laike. Savo galerijos atveju esi visiškai laisvas.
Kitai vertus – tai galimybė iš arčiau pažinti savo žiūrovą, o tuo pačiu žiūrovui – kūrėją. Komunikuoti ne tik tapybos, bet ir kitomis meno formomis: muzikuoti, pristatyti literatūros kūrinius, diskutuoti, dalintis patirtimis, galų gale sutikti draugus ir pažindintis.
Tapytojo profesija – tai vieno žmogaus kūryba, o tuo pačiu ir tam tikras pasmerkimas vienatvei.Mano atveju – bendravimas su žmonėmis, dalijimasis yra vienas mano įkvėpimo šaltinių, todėl nuolat stengiuosi suburti kolegas įvairiems interaktyviems projektams.
Tikrai neapsiribosime vizualiaisiais menais. Vyks skaitymai, muzikavimas…
Paliekame visišką laisvę įvairioms meno formoms ir netikėtumams.
– Atskleiskite, gal ir jūs pats, ne tik tapote, bet ir kitokio pobūdžio meną kuriate ar turite kokių nors pomėgių?
– Tikrai neapsiriboju tik tapyba. Fotografuoju, kuriu kinoprojekcijas, instaliacijas.
– Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai, kokiose parodose, pleneruose dalyvaujate?
– Šie metai – itin įtempti, nes jie – jubiliejiniai. Pirmoji personalinė paroda „Be Naratyvo“ jau vyksta Architektų rūmuose, Vilniuje. Kovo pradžioje atsidarys personalnė paroda Utenos kraštotyros muziejuje. Balandžio mėnesį – personalinė paroda galerijoje „Arka“, rudeniop –Klaipėdos kultūrų komunikaciją centre.
Dar norėčiau paminėti, kad praėjusiais metais – po dvidešimties metų – vėl susibūrė mūsų kūrybinė grupė „Be šešėlio“. Jos nariai – Tadas Gutauskas, Egmontas Bžeskas, Vilmantas Marcinkevičius ir aš. Gegužę darysime parodą Klaipėdoje, galerijoje „Baroti“, o rugsėjį – Vilniaus rotušėje.
Pirmasis A. Gražio galerijoje, Užupyje, savo kūrybą – tapybos ir mažosios plastikos darbus – pristatė aktorius Povilas Budrys. „Povilą pažįstu jau gerą dešimtmetį. Kartą, išsikalbėjus sužinojau, jog jis tapo. Jo darbai man padarė įspūdį. Ir kaip tik dabar atsirado galimybė juos pristatyti“, – atvirauja A. Gražys.
Vasario mėnuo P. Budriui dosnus premjeromis: ką tik įvyko monospektaklio „Kim Juri“ premjera, ir štai dar viena „premjera“ – tapybos darbų ir mažosios plastikos kūrinių parodos atidarymas.
– Povilai, kaip sutikote žinią eksponuoti savo kūrybą A. Gražio galerijoje?
– Iš tiesų, tai aš visą laiką pavydėjau dailininkams, kurie, man atrodo, daug paprasčiau žiūri į tokias „premjeras“. Kaip aktoriai, mes labai daug ir pergyvenam, ir bijom, daug jaudulio. O man atrodo, kad dailininkams daug viskas paprasčiau – dabar man tereikia surinkti paveikslus, čia nėra sudėtinga, nes jie pas draugus, gimines ar pažįstamus. Susiskambini, susitinki, pasikalbi, ir jau paveikslai yra. Tad man atrodo, kad, va, tokios dailininkų „premjeros“, palyginus su aktorių, yra daug ramesnės, paprastesnės. Nemanau, kad aš esu kažkoks dailininkas, bet visada tas kažkoks pavydas jiems buvo, kad jie lyg kažkokioj aukštesnėje klasėje yra. O žinią eksponuoti parodą, žinoma, sutikau itin džiaugsmingai.
– Galbūt ne visi žino, kad esate ne tik aktorius, bet ir dailininkas. Kiek laiko jau tapote? Kaip atradote plastiką?
– Dabar jau dešimt metų, kaip nepiešiu paveikslų, bet prieš pora metų pradėjau drožinėti. Ilgą laiką aš tą drožybą atidėliojau, vis atidėliojau, nes jaučiau, kad reikės čia dirbti, ta prasme, kad tai reikalaus daug darbo. O nuojauta, kad kažką bendro su medžiu reikės turėti, tai buvo jau labai seniai, gal kai žiūrėdavau į, tarkim, Liongino Šepkos darbus Rokiškyje. Iki šiol man akyse stovi jo delnas ir ranka ant stiebo, nukreipta į knygą. Kai žiūrėdavau į jo darbus, jaučiau kažkokią giminystę, tam tikrą ryšį, pajusdavau, kas jo galvoje dėdavosi. Tas kosmosas, kaip tas žmogus vidiniai praturtėjo, darydamas tas skulptūrėles, kaip prasiplėtė jo pasaulis. Ir kai jau ryžausi po ilgų atidėliojimų pradėti, tai žinoma, kad ta pradžia nebuvo lengva – aš visiškai nei mokėjau peiliuko, nei rankoje medžio laikyti – aš tiek žaizdų ir pleistrų gal gyvenime neturėjau, kaip tokios kūrybos pradžioje. Bet jaučiau visgi, kad galiu paimti paprastą medžio gabaliuką ir kažką iš jo padaryti. Gal užsispyrimas man padėjo… Man, regis, kad visi tie mano darbai: tiek paveikslai, tiek skulptūrėlės, kažkiek vaikiški –kaip vaikas atsisėda prie stalo ir pradeda piešti, labai daug negalvodamas, tai ir aš taip panašiai, tai, ko norisi, tą ir darau.
– Sakykit, kas yra jūsų įkvėpimo šaltinis, kuriant vaizduojamąjį meną?
– Pirmiausia, tai pats medis, kuris tiek turi savyje įvairiausių savybių, kad mane iki šiol nustebina, kokie medžiai patys yra skirtingi. Tarkim, šitas ąžuolas, kuriam jau tūkstančiai metų, kiek jis visko savyje turi, kiek galima per jį atskleisti. Arba, tarkim, imkime kad ir tokį pavyzdį. Indijos šventykla, kaip ji pastatyta ir kaip išdėliotos skulptūros. Pačioje apačioje įvairūs žvėriukai, truputį aukščiau – mokslas, astronominiai dalykai, dar toliau.. Kaip žmogus auga, taip ir auga jo matymas. Ir jeigu žmogus atplėšia savo žvilgsnį, tai mato dar daugiau, tokie dalykai, kurie žmogų atskleidžia kaip paslaptį, kad pats žmogus savyje pajustų paslaptį. Ir jeigu pradedi matyti tuos dalykus, pradedi jausti, kad ten yra civilizacijos lobynas, ir tu pats su savo skulptūrėlėmis esi tik pačiame pradžiamokslyje, kad tie žmonės, kurie seniau gyveno, jie daug daugiau juto ir suprato ir galėjo pateikti, net neužsirašydami savo vardų, pavardžių. Kaip kosmosas, tas visas buvimas…
Įdomiausia yra tai, kad nežinai, kas iš viso šito išeis. Pavyzdžiui, imi vieną medžio gabalą, ir galvoji, o ar įmanoma iš jo padaryti du? Taip gavosi mano „Apsikabinimų“ ciklas. Kaip dvi figūrėlės viena kitą apkabina. Iš vieno medžio, kuriame jau slypi tas apsikabinimas, viskas jame slypi, tik tu turi tai atrasti ir išdėlioti. Kai kažką darai, daug sužinai ir apie save. Mes patys, atėję iš kažkokio šaltinio, visada siekiame grįžti į pradžią, į tą šaltinį, tarsi sužinoti, kas jau esame, kodėl mes tokie. Mes patys sau esame paslaptis, ir tos paslapties ištakų ir ieškome.
– Įdomu, ar potyriai teatro scenoje neatsispindi jūsų tapybos darbuose, plastikoje?
– Noriu pasiūlyti Audriaus Gražio galerijoje, atvirkščiai nei būna įprastai parodose, paliesti skulptūrėles, jas pavartyti, palaikyti rankose – toks tarsi teatrinis kontaktas galėtų būti. Tikriausiai, kad tie potyriai atsispindi. Tos skulptūrėlės irgi dalyvauja mano naujausiame spektaklyje „Kim Juri“.
P. Budrio paroda veiks iki vasario 17 dienos. Parodos-susitikimai iš ciklo „Sonarai“ bus rengiamos kiekvieną mėnesį. Informacija apie vyksiančias parodas bus skelbiama feisbuko puslapyje ,,Audriaus Gražio meno galerija”.
