Neatrastas Vilnius

Takas aplink Vilnių, III atkarpa – per geležinkeliečių kurtus rajonus

Tuputiškių serpantinas jungia ne tik Žemąjį Pavilnį su Aukštuoju, jis jungia ir II-ąjį bei III-iąjį tako aplink Vilnių etapus. Nuo jo prasidėjusi trečiojo etapo pradžia tiek jėgų, kaip prieš tai buvusi, nereikalauja. Už kelių šimtų metrų laukia paskutinis pakilimas į viršų, kur ant kalvos įrengtos lėkiais padabintos sūpynės. Norėtųsi, jog tokių vietų maršrute būtų daugiau. Sūpynės, apžvalgos aikštelės ar bokšteliai, jaukios poilsiavietės, įdomūs informaciniai stendai suteiktų takui aplink Vilnių daugiau patrauklumo ne tik trail mėgėjams, bet ir kur kas platesnei visuomenės daliai. Pažintine prasme takas turi didelį potencialą, kuris dabar išnaudojamas silpnai.

Vien jau kiek istorijų slepia tas pats Pavilnys, per kurį trečioji tako atkarpa veda netrumpai. Keliaujant šio rajono šaligatviais matomi vaizdai kelia šiokį tokį nuobodulį. Nebent esate čia pirmą kartą ir stebitės faktu, kad Vilniuje yra rajonų be daugiabučių. Dar XX a. pradžioje ši vietovė turėjo tapti geležinkeliečių gyvenviete. Gavusi Kolonijos pavadinimą ji turėjo suderinti miesto ir kaimo gyvenimo privalumus. Palaipsniui gyvenvietė tapo prestižine vieta su gera infrastruktūra, todėl čia kūrėsi miesto elitas. Visa tai buvo beveik prieš 100 metų, todėl gali pasirodyti, kad Pavilnys užstrigęs tame laikmetyje.

Senus laikus mena ir Juodasis kelias, kurį maršrutas kerta jau artėdamas prie Ribiškių. Teko skaityti, jog kelias tokį pavadinimą gavo todėl, kad senovėje juo keliaujančius dažnai puldinėdavo plėšikai. Tuo tarpu Vikipedija apie tai beveik neužsimena. Pagal joje pateiktą versiją toks pavadinimas atsirado, kadangi šis kelias, prasidėjęs nuo Vilniaus gynybinės sienos Subačiaus vartų, seniau vedė link jau neegzistuojančios dvarvietės prie Juodosios upės.

 

Pavilnys lieka už nugaros, tačiau Pavilnių regioninis parkas nesibaigia. Nors tai yra mažiausias regioninis parkas Lietuvoje, jo teritorijoje driekiasi net 3 tako aplink Vilnių atkarpos. Ir tai dar ne viskas – artėdamas link pabaigos takas aplink Vilnių vėl sugrįš į Pavilnių regioninį parką. Išskirtinėmis ir unikaliomis reljefo formomis pasižymintis regioninio parko saugomas kraštovaizdis yra ledynų tirpsmo palikimas, pasak Kudabos, neturintis analogų visoje Europoje. Tą puikiai galima pajusti kopinėjant nuolat į viršų kylančiais ir žemyn besileidžiančiais takais. Aišku, maloniausia ką galima patirti, tai priėjus apžvalgos aikštelę gėrėtis atsiveriančiais vaizdais. Jų jau buvo maršrute ne viena – Pūčkorių atodanga, apžvalgos aikštelė prie Naujosios Vilnios pilkapyno, Rokantiškių piliavietė ir dar viena, esanti atokiau Pavilnio kalvose.

Ėjimas lygia vieta baigiasi ir pačiu pirmuoju takeliu maršrutas neria žemyn, į taip vadinamos erozinės vėduoklės apačią. Nors anksčiau Ribiškių kalvynas buvo kur kas mažiau apaugęs medžiais, dabar kraštovaizdis pasikeitė. Nebeliko ūkininkaujančių vietos gyventojų, kurie anksčiau kalvotas pievas šienaudavo ir jose ganydavo gyvulius. Tiesa, ganomus gyvulius pakeitė avių banda, o Vilniaus valdžia tikisi, jog šios išmanios žoliapjovės bent kiek padės atkurti natūralių pievų kraštovaizdį ir padidinti bioįvairovę. Vos prieš savaitę avys dar džiaugėsi paskutiniais rudeniškais saulės spinduliais, bet vėstant orams buvo iškeltos į žiemojimui skirtą vietą.

Keliaujant per Ribiškes taku aplink Vilnių arba Ribiškių pažintiniu taku, kurių maršrutai keliose atkarpose sutampa, galima pamatyti ir naujai atgimusių sodybų. Kliūna tik vienoje jų laikomas palaidas šuo, kuris gal iš neturėjimo ką veikti, o gal iš smalsumo pasitinka tiesiog ant tako. Aploja ir nusliūkina namo, o prie tvoros prikalta lentelė, jog „teritorijoje būna priklydęs šuo, nepiktybinis, ačiū už supratingumą“ rodo, kad patys šeimininkai galėtų turėti daugiau supratingumo ir atsakomybės.

 

Kyla takas į viršų ir vėl leidžiasi, išsiskiria jo maršrutas su Ribiškių pažintiniu taku, bet vėliau vėl susitinka. Kairėje pusėje galima matyti kalvos šlaituose įrengtus keltuvus ir vasaros rogių trasą. Tai Liepkalnis – aukščiausia vieta Vilniuje. Tokiu jis tapo ne be žmogaus rankų pagalvos. Kalvos viršus, dabar siekiantis 235 metru virš jūros lygio aukštį, seniau buvo apie 18 metrų žemesnis. Kartą slidinėjimo entuziastas Laimis Janutėnas sugalvojo čia įrengti kalnų slidinėjimo trasas ir kalvą dirbtinai paaukštino. Jis ne tik įrengė didžiausią kalnų slidinėjimo centrą Vilniuje, bet ir įsiamžino, nes kalnas dabar vadinamas jo vardu.

Už Liepkalnio Pavilnio regioninio parko teritorija baigiasi ir kirtęs judrią Liepkalnio gatvę maršrutas veda link Naujininkų. Dar praeitais metais neasfaltuota Jotvingių gatvė, vedanti tarp krūmynų, šiukšlynų ir beprasidedančių statybų atrodė kaip Dievo užmiršta vieta, tačiau dabar iškilę kotedžai ruošiasi priimti pirmuosius naujakurius. O štai Jotvingių gatvę su Naujininkais jungiantis takas mažai tepasikeitė ir jį norisi kuo greičiau įveikti.

Tikint stereotipais reikėtų kuo greičiau praeiti ir Naujininkus. Tai rajonas, kuris ilgai nešiojo nesaugios ir nešvarios vietos etiketę, tačiau keičiantis laikams keičiasi ir Naujininkai. Senas rajonas, kurio, kaip ir Pavilnio, atsiradimui įtakos turėjo nutiestas geležinkelis. Tik priešingai nei Pavilnyje čia kūrėsi geležinkeliečių ir fabrikų darbininkų gyvenvietė, iš pradžių vadinta Naujuoju Pasauliu. Jei maršrutas vestų per Naujininkus tiesiai, būtų proga įsitikinti, jog tai darbininkų rajonas vien iš gatvių pavadinimų. Tačiau lyg privengdamas šio rajono praeities takas aplink Vilnių stengiasi jį apeiti aplink. Maršrutas veda pro kraštinių daugiabučių kiemus, kur vienoje pusėje galima stebėti vietinių gyventojų buitį, kitoje – atviras Naujininkų erdves.

 

Stengdamasis apeiti Naujininkus takas aplink Vilnių nusileidžia iki pat Tūkstantmečio gatvės. Pasikeitimai džiugina, nes priešingai nei pernai, dabar galima saugiai eiti įrengtu taku. Priėjęs du tiltus maršrutas vienu iš jų pasuka į kitą Tūkstantmečio gatvės pusę, kur laukia Burbiškių miško takai. Tarpukariu šeimininkaujant lenkams visame mieste buvo įrenginėjami įvairios paskirties gynybiniai įtvirtinimai, tiesiama karinė infrastruktūra. Ne išimtis ir ši vietovė. Vargu ar visi Miško ardų kvartale butą įsigiję vilniečiai žino, jog čia anksčiau buvo lenkų kariuomenės amunicijos sandėliai. Juos su kitais kariniais objektais jungė siaurasis geležinkelis, o jo bėgiai ėjo per tą patį tiltą, kuriuo dabar driekiasi tako aplink Vilnių maršrutas.

Trečioji tako atkarpa driekiasi daugmaž lygiagrečiai geležinkeliui, kurio atsiradimas įtakojo tiek Pavilnio, tiek ir Naujininkų atsiradimą. Tarsi laimingas atsitiktinumas pabaigoje dar prisideda buvusio siaurojo geležinkelio atšaka, o link oro uosto važiuojantis traukinys galutinai užtvirtina tako aplink Vilnių ir geležinkelio sąsają.

Priėjęs miško ardų kvartalą sukuosi atgal. Iki artimiausios viešojo transporto stotelės mažiausiai kilometras. Iki šiol buvau įsitikinęs, jog atkarpų pradžios ir pabaigos vietos parinktos taip, kad jas būtų patogu pasiekti viešuoju transportu, tačiau šios atkarpos pabaiga tokiai logikai nepasiduoda. Prie tų 12 šiandien nueitų kilometrų tenka pridėti dar vieną. Gera treniruotė prieš kitą etapą, kuris žymimas kaip sunkiausias. Tačiau ryt atvažiavus viešuoju transportu vėl lauks tas pats papildomas kilometras – apšilimas prieš sunkiausią atkarpą.

 
Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
14 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
1 Komentaras
naujausius
seniausius labiausi vertinti
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Baisu
Baisu
1 dieną

Man 64 eri ir tais takais dar su savo seneliais ir tėvais vaikščiojau. Bet tokių paviršutinišku ir stereotipinių pasakų neteko girdėti. Liūdna kad taip užmarštin iškeliauja gimtojo miesto istorija.

Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button