Tradicinio miesto paveikslo neatsiejama dalis – gausybė priemiesčio namų ir automobiliai, reikalingi šimtų tūkstančių gyventojų judėjimui iš namų į darbą, į mokymo įstaigas, prekybos vietas, kultūros centrus, susitikimus. Tačiau nauji šiandienos iššūkiai, technologinė pažanga ir kintantis visuomenės požiūris rodo kryptį, kurioje miestai bus kompaktiškesni, automobiliams vietos bus kur kas mažiau, bet gyvenimas miestuose būtų dinamiškesnis.
Trys raidos etapai
Miestų raidą ekspertai skaido į tris etapus: orientuotą į automobilius, orientuotą į viešąjį transportą ir orientuotą į traukos taškus. Kartais šie etapai persipina tarpusavyje, kartais tame pačiame mieste vienu metu galima atrasti visų trijų šių etapų elementų, tačiau patys dinamiškiausi miestai siekia, kad juose būtų ne daugiau asfalto – kelių ir vietos automobiliams –, o daugiau verslų, gyvybės ir žaliųjų plotų.
Pradinėje raidos stadijoje miestų infrastruktūra yra optimizuojama judėjimui automobiliu, kad kuo daugiau žmonių galėtų pasiekti jiems reikiamas vietas, tačiau mažiau dėmesio skiriama viešajam transportui – miesto tankumas nebūna pakankamas, kad pateisintų visuomeninio transporto poreikį.
Miestui ūgtelėjus pats automobilių kiekis pradeda riboti jų judrumą, pradeda atsirasti spūstys. Šiame etape miestai jau būna pakankamai tankūs ir brandūs, kad gyventojai galėtų užpildyti autobusus ir kitas visuomeninio transporto priemones. Taip automobilių kiekis išlieka daugiau ar mažiau stabilus, o gyventojų judrumas gali augti toliau.
Trečiajame etape gerai išplanuotas miestas pasiekia tokį tankumą ir pastatų bei paslaugų įvairovę kad gyventojams tam tikruose plotuose automobilių tiesiog nereikia. Jie gali gyventi vietoje, kurioje beveik viską gali pasiekti pėsčiomis ar naudodamiesi mikromobilumo priemonėmis – dviračiais, paspirtukais. Mokykla už lango, parduotuvės – gretimų namų pirmuose aukštuose, darbo vieta – už 15 minučių kelio pėsčiomis, o restoranų galima rasti bet kurioje gatvėje.
„Tokiose tankiausiose miestų vietose vietos atrandama viskam – gyvenimui, gamybai ir vartojimui. Ten, kur žmonių koncentracija didelė, kuriasi didelę pridėtinę vertę kuriantys verslai, jie būna vienas arti kito ir gali lengvai bei greitai dalintis idėjomis. Gyventojams verslų artumas prie jų namų yra patogus, nes suteikia daug darbo galimybių ir sutaupo laiką, kurį dažnas sudegina laukdamas transporto spūstyse“, – sako Vilniuje nekilnojamojo turto (NT) projektus vystančios bendrovės „Releven“ miesto plėtros vadovas Guido Wolfas.
Trečiojo etapo link
Jau dabar kai kuriose Vilniaus dalyse – pavyzdžiui, Šnipiškėse, kur kuriamas Naujasis miesto centras – galima išvysti naujo, pažangaus miesto viziją. Didžiausios šalies verslo įmonės kuriasi šalia modernių, energiją taupančių namų, kuriuose gyvena daug tokioms įmonėms reikalingų specialistų. Gyventojai, pėsčiomis pasiekiantys didelę dalį patraukliausių šalies įmonių, laisvalaikį gali leisti čia pat esančiuose parkuose.
„Tai yra ir neišvengiama, ir pageidaujama Vilniaus evoliucijos dalis. Ją iš vienos pusės lemia ekonominė logika, žmonių požiūris į savo laiką, sveikatą, tvarumą ir patogumus. Iš kitos pusės tai yra ir iš viršaus diktuojama miestų raidos kryptis, mat ekspertai neabejoja, jog gyvenimas tankiame mieste yra naudingesnis ir gamtai, ir žmonių aktyvumui, ir valstybių ekonomikai“, – tvirtina G. Wolfas.
Greta tvarumo, ekonominės naudos ir patrauklumo gyventojams mokslininkai pastebėjo ir dar vieną gyvenimo tankiame mieste privalumą. Didelio tankumo miestų centrai, kuriuose dominuoja mažesni kvartalai ir gatvių jungimas, skatina fizinį judėjimą – tai savo ruožtu gerina gyventojų sveikatą.
Gatvės – žmonėms
Vilniaus gatvių transformacija iš skirtų automobiliams į labiau pritaikytas pėstiesiems, dviratininkams bei paspirtukininkams yra ir viena iš sostinės savivaldybės veiklos krypčių. Keičiamas gatvių vaizdas didins ir jų patrauklumą gyventojams, verslams, miesto svečiams.
„Gatvė – tai ne tik susisiekimui skirtas „kelias“, tai viešoji erdvė, kurioje vyksta gyvenimas, todėl jos turi būti saugios ir skirtos žmonėms, o ne transportui“, – tikina Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ (JUDU) judumo ekspertas Edgaras Stankevičius.
Ekspertas primena, kad dabar stebimi gatvių pokyčiai – važiuojamosios dalies siaurinimas, kilpinio judėjimo sistemų pritaikymas, želdinių gausinimas – vien sostinės Senamiesčiu ir Naujamiesčiu neapsiribos. Miesto gatvių tobulinimas ir pritaikymas šiuolaikiškam gyvenimui bus vykdomas taikant naująjį Vilniaus miesto infrastruktūros gatvių standartą.
„Tankiai apgyvendintose teritorijose ketinama plėtoti ramaus eismo zonas, kur prioritetas būtų skiriamas pažeidžiamiausiems eismo dalyviams – pėstiesiems ir dviratininkams. Vykdomi infrastruktūriniai pokyčiai užtikrina nustatyto greičio ribojimo laikymąsi iki 30 km/val., perpus sutrumpinantį stabdymo kelią ir beveik 3 kartus sumažinantį žalos kitiems eismo dalyviams riziką. Mažesnis greitis – mažesnis triukšmas, skaičiuojama, kad greičio ribojimas gali sumažinti triukšmo lygi net iki 8 dB“, – pasakoja E. Stankevičius.
Ekspertas nurodo, jog dabar siekiama kasmet Vilniaus mieste nutiesti bent 20 km dviračių takų, atpažįstamų pagal raudoną asfaltą. Šiuo metu bendras raudonųjų takų tinklo ilgis Vilniuje yra 130 km, tačiau jį siekiama išvystyti tiek, kad iki 2030 m. net 7 proc. visų kelionių būtų atliekamos dviračiu.
Gyvas organizmas
„Tankinimas vyksta vietose, kuriose anksčiau buvo palikti tam tikri tarpai ar buvo nugriauti kokie nors pastatai, įmonės išsikėlė ir baigė savo veiklą. Miestas, kaip gyvas organizmas, tas tuščias vietas užpildo ir kartu plečiasi į naujas teritorijas. Miestų vystymasis vyksta tam tikromis bangomis, kai įvyksta inventorizacija, pasižiūrima, kokia yra esama situacija ir ką galima pagerinti“, – sako „Vilnius Tech“ urbanistikos profesorius dr. Gintaras Stauskis.
Sutankinimo rezultatas labai priklauso nuo to, kas daroma – tai nėra vien namų statyba. Užstatymas gali būti labai įvairus – pavyzdžiui, Amatų gatvėje Vilniuje, Naujamiestyje, kuri anksčiau buvo apleista, dabar sukurta atvira erdvė rekreacijai.
„Vykdant miesto tankinimą reikėtų žiūrėti į esamą miesto struktūrą ir ją ne keisti, o paryškinti. Struktūra – tai ne tik užstatytos masės, bet ir erdvės tarp jų, kurios ypač formuoja miesto savitumą ir jo charakterį. Todėl reikia vengti užstatinėti pastatais tas vietas, kurios gali tarnauti kaip miesto atvirosios erdvės, charakterį ir kraštovaizdį pabrėžiantys elementai“, – sako G. Stauskis.
