Milžiniška scena, didžiuliai LED ekranai, žymiausi Lietuvos solistai ir didžiulės kūrybinės pajėgos su maestro Gintaru Rinkevičiumi ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru priešakyje. Toks žada būti nemokamas liepos 1 d. 21 val. Vingio parke įvyksiantis, Ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio globojamas Šimtmečio Dainų šventės atidarymo renginys – Laimio Vilkončiaus roko opera „Eglė“. Prieš beveik tris dešimtmečius suvedusi tris talentingus kūrėjus – dainų autorių ir atlikėją Vytautą Kernagį, kompozitorių L. Vilkončių ir poetą Sigitą Gedą – „Eglė“ pirmą kartą išvydo scenos šviesą tik pernai. Tiesa, su trenksmu – ši roko opera buvo įvertinta kaip vienas geriausių visų laikų savo žanro kūrinių Lietuvoje. Kokia L. Vilkončiaus „Eglė“ ir ko laukti liepos 1 d. Vingio parke, kalbamės su kompozitoriumi.
Prieš metus Jūsų roko opera „Eglė“ maestro G. Rinkevičiaus dėka Vilniaus kongresų rūmuose pirmą kartą išvydo scenos šviesą. Publika itin šiltai sutiko kūrinį, neabejingi jam liko ir muzikos kritikai. Kokie buvo Jūsų įspūdžiai po taip ilgai lauktos premjeros?
Įspūdžius sunku apsakyti. Sukurta muzika viešo atlikimo laukė kone 30 metų, tad kai pagaliau Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro dėka tai įvyko, tarsi įsigyvendino mano viso gyvenimo svajonė. Tiesą sakant, ir pats nesitikėjau tokių gražių atsiliepimų, tokios publikos reakcijos. „Eglės“ muzika neatitinka komerciniams kūriniams keliamų reikalavimų, tai daugiau filosofinis pasakojimas apie gyvenimiškus žmonių santykius, apie meilę ir neapykantą, apie gražiausius personažų jausmus ir išgyvenamas tragedijas. Todėl ne tik džiugino, bet ir šiek tiek stebino toks didelis žiūrovų susidomėjimas. Manau, atsižvelgiant į tai, šimtmečio Dainų šventės atidarymui buvo pasirinkta parodyti roko operą tokioje didelėje erdvėje, kokia yra Vingio parkas. Nes pernai į Vilniaus kongresų rūmuose parodytus du premjerinius spektaklius tikrai nesutilpo minios likusių už salės durų.
Jūsų roko operoje pagrindinius vaidmenis atlieka jauni ir talentingi atlikėjai – Monika Pundziūtė ir Jeronimas Milius. Kokia jų kuriama Eglės ir Žalčio pora? Kaip jie išpildė Jūsų lūkesčius?
Renkantis vaidmenų atlikėjus, autoriaus ir dirigento visada laukia tam tikras netikėtumas ir išbandymas. O kas, jei kuriam nors pakviestam artistui vis tik nepavyks perteikti personažo charakterio taip, kad būtų įtikinama, kad paveiktų klausytoją, kad visi patikėtume, jog taip elgtis žmogus gali? Kita vertus, kad ir kaip detaliai kurdamas operą apgalvotumei personažą, kiekvienas atlikėjas visada įneša bent dalį netikėto savo požiūrio. Bet tame ir glūdi kūrybos patrauklumas – nežinai, kaip iš tikro viskas bus, iki pats pamatai pastatymą.
Kalbant apie Moniką ir Jeronimą, jiems abiems teko labai sudėtingas uždavinys. Šie personažai yra labai skirtingi pirmame ir antrame operos veiksmuose. Jei operos pradžioje Eglė yra nerūpestingai gyvenanti šauni mergina, tai antrame ji jau praranda mylimą vyrą, savo vaikus, tikėjimą pačiais artimiausiais giminaičiais – broliais, taip tarsi prarasdama pati save.
Gi Žilvinas pirmajame veiksme yra racionalaus proto, nepažįstantis žmogiškų jausmų Jūros ir Dangaus karalius. Tuo tarpu antrajame jis pamilsta Eglę, sugeba suvokti jos namų ir artimųjų ilgesį. Tragiška įvykių pabaiga jam nė kiek ne mažiau skausminga, negu Žemės gyventojai Eglei.
Todėl logiška, kad ir aš, ir maestro G. Rinkevičius smalsiai ir šiek tiek nerimaudami laukėme, kaip ne tik pirmąjį vaidmenį operoje gavusi Monika, bet net ir jau gerokai patyręs Jeronimas sugebės susitvarkyti su užduotimis. Kiekvienas jų šį uždavinį išsprendė skirtingai, tačiau galutinį rezultatą turbūt geriausiai apibūdina puikūs žiūrovų ir ekspertų atsiliepimai.
Šiemet roko opera „Eglė“ liepos 1 d. atidarys šimtmečio Dainų šventę. Kūrinys pasirinktas neatsitiktinai – roko opera parašyta pagal žymiausią mūsų tautos epą „Eglė, žalčių karalienė“. Papasakokite plačiau apie lietuvių kultūros ir istorijos kontekstus šiame kūrinyje. Ar jie aktualūs šiandien?
Prieš nemažai metų, kartu su poetu S. Geda dar tik pradėję galvoti apie būsimą šios pasakos pristatymą scenoje, net specialiai nesitardami abu krypome ne link įprasto šios lietuviams gerai žinomos istorijos atpasakojimo muzikos išraiškos priemonėmis, o link giluminių jos prasmių ieškojimo. Juk tai buvo Lietuvos atgimimo, didžiulio visuomenės pakilimo, didžiųjų vilčių laikas. Jau ėmėme jaustis ne tik savo šalies, bet ir viso demokratinio pasaulio piliečiais. Todėl šios nuotaikos negalėjo neatsispindėti operoje. Man asmeniškai tai buvo neįtikėtinai džiugi patirtis. Juk S. Geda buvo aktyvus Sąjūdžio narys. Jo mintys, jo idėjos, jo požiūris į žmonijos elgesį kartais net stebindavo, bet manyje rasdavo džiugų atgarsį. Primindamas, kad Žaltys buvo ir senovės Egipto išminties simbolis, Sigitas tarsi iš karto nurodė mūsų abiejų kūrybinio bendradarbiavimo kryptį. Tad operoje pasakojame ne vien lietuvių tautos, bet ir visos žmonijos istoriją.
Roko operai pasirinkote itin žinomą siužetą. Ar nebijojote, kad „Eglės, žalčių karalienės“ tema gali būti išsemta?
Atvirkščiai. Manau, kad ši istorija dar laukia įvairių sričių menininkų darbų. Jau turime ne vieną poemą, mano mokytojo profesoriaus Eduardo Balsio baletą, mūsiškę roko operą, miuziklą, dramos teatrų spektaklius, dailininkai tapė paveikslus, skulptoriai kalė skulptūrines kompozicijas. Tačiau giluminės temos dar toli gražu neišsemtos. Tarkime, dar niekas nesiėmė pasvarstyti, kodėl vis tik Eglės broliai nusprendžia nužudyti Žilviną, taip sugriaudami savo mylimos sesers laimę? Amžinas, neatsakytas klausimas, atskleidžiantis žmonijos poelgių netikėtumą, neretai tiesiog absurdiškumą. Tokių neatsakytų, net nenagrinėtų klausimų pilna „Eglės, žalčių karalienės“ istorija. Taigi išsisėmimas jai tikrai negresia.
Pernai su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru įvyko Jūsų „Eglės“ premjera, šį pavasarį Vilniaus kongresų rūmuose kartu pristatėte naują miuziklą vaikams „Benediktas ir Žirafa“. Ar jau yra bendrų planų ateičiai?
Toks aktyvus bendradarbiavimas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru man atvėrė neįtikėtinus naujus horizontus kūrybai. Ar gali kas nors motyvuoti labiau, negu sėkmės lydimi projektai? Todėl žinoma, kad turime naujų planų ateičiai. Bet turbūt kartu su maestro G. Rinkevičiumi bandysime tam tikrą laiką išlikti paslaptingi. Ir dėl to, kad nauja stambios formos kūrinio idėja dar tik užgimsta, na, ir dėl prietaro, kad per anksti prasitarus po to gali nepavykti įgyvendinti.
Autorė: Ieva Bačiulytė
Šimtmečio Dainų šventės atidarymo renginys L. Vilkončiaus roko opera „Eglė“ įvyks liepos 1 d. 21 val. Vingio parke. Renginys nemokamas.
