2018 m. rugsėjo 25 d., antradienį, vienoje iš Valdovų rūmų muziejaus istorinės ir architektūrinės raidos archeologinės ekspozicijos salių atidengtas įspūdingas Batorų giminės herbas, pagamintas pagal XV a. originalą, esantį Nyrbatoro reformatų bažnyčioje (Vengrija). Tai Vengrijos dovana Lietuvai, šiais metais mininčiai valstybės atkūrimo šimtmetį.
„Lietuvą ir Vengriją jau nuo Viduramžių sieja glaudūs ryšiai, kuriuos vainikavo vengrų didiko Stepono Batoro išrinkimas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi XVI a. pabaigoje. Tad simboliška, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose esanti salė, skirta atspindėti abi šias valstybes siejusio valdovo – Stepono Batoro (1533–1586) – epochą, pasipuoš dar vienu Batorų giminės akcentu. Ši dovana muziejaus lankytojams visada primins tiek istorinius, tiek artimus šiandienos Lietuvos ir Vengrijos valstybių bei tautų santykius“, – sako Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.
Idėja tokia simboline dovana pagerbti šimtmetį švenčiančią valstybę kilo Vengrijos ambasadai Lietuvoje. Nacionaliniam muziejui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams padovanotas Batorų giminės herbas pagamintas pagal XV a. originalą, esantį Nyrbatoro reformatų bažnyčioje. Šis herbas siejamas su plačiai paplitusia Batorų giminės kilmės istorija, pagal kurią mitinis didvyris Vitus kovėsi su pelkėse pasirodžiusiu ir žmones įbauginusiu drakonu. Trimis smūgiais įveikęs pabaisą, Vitus kaip atlygį gavo pilį ir buvo žmonių pramintas Báthory, tai senovės tiurkų kalboje reiškė „gerasis herojus“, o vengriškai bátor – „drąsus“. Batorų šeimos herbas ir buvo suprojektuotas atsižvelgiant į šią legendą: pačiame centre vaizduojamas drakonas, kandantis sau į uodegą. Supaprastintame herbo variante vaizduojami trys vienas po kitu išsidėstę žvėries dantys smaigaliais į heraldinę dešinę pusę raudoname fone, nors įvairiuose istoriniuose šaltiniuose dantų kryptis vaizduojama skirtingai.
Originalų herbą iš kalkakmenio sukūrė nežinomas dailininkas ir, manoma, kad toks pat herbas (tik iš raudonojo marmuro) buvo pagamintas pagal specialų užsakymą Stepono Batoro tėvo, Transilvanijos vaivados Stepono Batoro (1474–1534), sarkofagui dekoruoti.
Valdovų rūmų muziejui padovanotą herbo kopiją iš akmens pagamino žinomas Vengrijos restauratorius-akmendirbys Ištvanas Šiutė (Istvan Sütő). Nuo šiol šį eksponatą muziejaus lankytojai galės pamatyti ir juo grožėtis I maršruto nuolatinėje ekspozicijoje, kurioje pasakojama apie Žygimanto Vazos manieristinius rūmus. Didelė dalis minėtos ekspozicijos skirta ir Stepono Batoro nuopelnams atspindėti.
Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus teigimu, garsus Vengrijos karvedys, Transilvanijos kunigaikštis Steponas Batoras, susituokęs su Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus dukterimi Ona Jogailaite, XVI a. pabaigoje 10 metų valdė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Lenkiją (1576–1586). Nors iš pradžių lietuvių sutiktas skeptiškai, ilgainiui jis įrodė esąs bene labiausiai Lietuvai nusipelnęs valdovas po Vytauto Didžiojo. Būtent Steponas Batoras sustabdė Maskvos agresiją ir laimėjo Livonijos karą, įsteigė Vilniaus universitetą ir Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą, palaikė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo aspiracijas, jo laikais suredaguotas III Lietuvos Statutas. Yra žinoma, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje Steponas Batoras vedė derybas su popiežiaus nuncijumi Džovaniu Andrėja Kaligariu (Giovanni Andrea Caligari) dėl antiturkiškos koalicijos Europoje sudarymo ir yra gavęs popiežiaus Grigaliaus XIII pašventintą kepurę bei kalaviją, kurie buvo įteikti 1580 m. Vilniaus katedroje surengtoje iškilmingoje ceremonijoje. Beje, panašias XVIII a. pradžios insignijas (kalaviją, diržą ir perlais siuvinėtą mitrą), kaip retą vertybę, iki spalio vidurio dar galima pamatyti Valdovų rūmuose surengtoje tarptautinėje parodoje „Saksonijos kurfiurstai – Lietuvos didieji kunigaikščiai: dvaro kultūra ir menas valdant Augustui II ir Augustui III“.
Renginio, per kurį atidengtas įspūdingas Batorų giminės herbas, metu buvo prisimintos ir kitos istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vengrijos Karalystės sąsajos. Yra žinoma, kad Vengrijos karaliai ne kartą bandė tarpininkauti krikštijant Lietuvą, o XIV a. pabaigoje Vengrijos princesė ir Lenkijos karalienė šv. Jadvyga iš Anžu dinastijos ištekėjo už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos. XV a.–XVI a. pradžioje net trys lietuvių kilmės Gediminaičių-Jogailaičių dinastijos atstovai buvo ir Vengrijos karaliai – Vladislovas Varnietis, Vladislovas Jogailaitis ir Liudvikas Jogailaitis. Du iš jų padėjo galvas kovodami už Vengrijos laisvę prieš Osmanų imperiją.
Yra žinomi ir dar keli žymūs vengrai, XVI–XVII a. sieję Lietuvą ir Vengriją, taip pat turintys sąsajų su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija. Tai garsus XVI a. Vidurio Rytų Europos liutnios muzikos atstovas Valentinas Grefas Bakfarkas (Valentin Greff Bakfark). Jis kurį laiką tarnavo savo globėjos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Senojo dukters bei Žygimanto Augusto sesers Izabelės Jogailaitės, Vengrijos karaliaus Jono Zapolijos sutuoktinės, dvare. Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Augusto dvare V. G. Bakfarkas pasirodė 1549 m. gegužės mėnesį ir ten išbuvo šešiolika metų, iki 1566-ųjų, o daugiausia laiko praleido Vilniuje. Čia jis susituokė su našle Kotryna Narbutaite.
Dar viena spalvinga asmenybė – talentingas karvedys, diplomatas, iždininkas, buvęs Stepono Batoro varžovas dėl Transilvanijos sosto, o vėliau – jo bendražygis ir rėmėjas Kasparas Bekešas (Gáspár Békés), kuriam už karinius nuopelnus buvo suteikta Lietuvos ir Lenkijos pilietybė. Jis itin pasižymėjo Livonijos karo pradžioje per Polocko apgultį, kur buvo įveikti Ivano IV Rūsčiojo pulkai. K. Bekešas mirė Gardine, tačiau jo palaikai pervežti į Vilnių ir palaidoti ant kalvos prie Vilnios, kur jau anksčiau buvo palaidotas kitas vengrų karo vadas – pulkininkas Vadazis. Tokia amžinojo poilsio vieta pasirinkta dėl to, kad jis išpažino arijonų tikėjimą, dėl to jo palaikų į katalikų kapines nepriėmė. Ilgainiui šis faktas buvo pamirštas, o apie jį sukurta daug legendų, bet viena iš kalvų prie Vilnelės iki šiol vadinama Bekešo vardu.
Tai, kad Vengrijos dovana, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, bus eksponuojama Valdovų rūmuose, yra ne tik susiklosčiusių istorijos įvykių, bet ir glaudaus bendradarbiavimo rezultatas. Iki šiol puikius santykius palaikančios institucijos – Vengrijos ambasada Lietuvoje ir Valdovų rūmų muziejus – yra surengusios ne vieną bendras istorines sąsajas primenantį koncertą, kultūrinį renginį, o ateityje taip pat ketina nustebinti ir kitais bendrais muziejiniais bei kultūriniais projektais.
