Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose rengiamas tryliktasis Šv. Cecilijos festivalis spalio 28 d. šeimas su vaikais kviečia į edukacinį koncertą „Angelų giesmės šv. Cecilijai“. Jis vainikuos pirmąją festivalio dalį ir pradės antrąją – festivalio renginių programą, kurioje numatyti Renesanso ir Baroko muzikos meistriškumo kursai Lietuvos muzikos ir meno mokyklų vyresniųjų klasių mokiniams bei Lietuvos aukštųjų muzikos mokyklų studentams.
„Pažinti bažnytinės muzikos, vargonininkų, instrumentų gamintojų ir muzikantų globėją šv. Ceciliją – paprasta,“ – juokiasi tarptautinio edukacinio Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalio vadovė Beatričė Baltrušaitytė. „Spalio 28 d. Vilniuje rengiamas koncertas, kuriame vaikai – Šv. Cecilijos festivalio senosios muzikos studijos dalyviai – su profesionaliais senosios muzikos atlikėjais pristatys seniausias bažnytines Viduramžių giesmes. Teatralizuotame vakare vaikai savaip interpretuos pasakojimą apie šią nepaprastą šventąją, kurios vardu pavadintas Lietuvoje vykstantis festivalis.“ Apie penkerių metų gimtadienį švenčiančią Šv. Cecilijos festivalio muzikos studiją pasakoja tarptautinio edukacinio Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalio vadovė ir pirmosios Lietuvoje senosios muzikos studijos vaikams įkūrėja B. Baltrušaitytė.
- Šiemet vyksta jau penktoji Šv. Cecilijos festivalio muzikos studija. Kaip kilo mintis tokią studiją įkurti?
Visas edukacijos ir meninio švietimo idėjas parsivežiau iš Šveicarijos prieš bene dešimtį metų. Tuo metu dar būdama Bazelio muzikos akademijos studente nuomojausi kambarį vienos šveicarų šeimos name, bendraudavau su šeimoje augančiomis trejų ir penkerių metų mergaitėmis. Tame name buvome kelios muzikos studijų studentės iš skirtingų pasaulio šalių, todėl natūralu, kad niekada netrūko muzikos. Vėliau mažosios mergaitės ėmė lankyti muzikos mokyklą Bazelio senosios muzikos institute (Schola Cantorum Basiliensis). Gyvendama tokioje aplinkoje, matydama noriai muzikuojančius vaikus, stebėdama, kaip organizuojamas meninis ugdymas, svajojau grįžusi į Lietuvą giliau nerti į muzikos edukaciją, pasiūlyti panašių veiklų mūsų vaikams.
- Būrelių vaikams paklausa – didelė. Pasiūla – taip pat nemaža. Kodėl pasirinkote tokio pobūdžio muzikos studiją?
Manau, kad vaikams labai reikia įvairovės. Ji skatina saviraišką, kūrybiškumą. Puiku, kai turime galimybę rinktis, išbandyti, atrasti. Senosios muzikos studija gimė natūraliai, pradėjus dirbti senosios muzikos edukacijos srityje Valdovų rūmų muziejuje. Kai sukaupiau daugiau edukacinės patirties, norėjosi išbandyti tęstinių edukacinių užsiėmimų ciklą ir pamatuoti tokio pobūdžio poveikį. Man buvo labai svarbu skleisti žinias ir apie Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje skambėjusią muziką, kultūrinį gyvenimą.
- Kaip sudominate vaikus, kad jie noriai dalyvautų senosios muzikos edukaciniuose užsiėmimuose (pamokėlėse)?
Į šių metų muzikos studiją dalyvių grupę surinkome vos per kelias minutes, kai tik paskelbėme registraciją. Ši grupė yra maža, kadangi norime, kad kiekvienam vaikui būtų skiriama pakankamai dėmesio, todėl dalyvių skaičius visada yra ribotas. Iš tiesų labai gaila, kad negalime priimti visų norinčių vaikų, tačiau matome išaugusį poreikį ir tikimės, kad ateityje galėsime organizuoti daugiau tokių užsiėmimų. Per penkerius studijos gyvavimo metus esu parengusi specialią šio amžiaus (4–6 metų) senosios muzikos mokymo metodiką ir edukacinių užsiėmimų programą, – mokymosi priemonės yra žaismingos, įtraukiančios, o ir pati aplinka – autentiški Valdovų rūmų mūrai, radiniai yra labai patrauklūs vaikams ir jau savaime – mokymosi priemonė.
- Ar Muzikos studiją galime įvardyti jau kaip susiformavusią tradiciją ir tuo aiškinti jos populiarumą?
Informaciją apie studiją skleidžiame įvairiais būdais, tačiau dažniausiai pasitaikantis – kai žmonės dalijasi „iš lūpų į lūpas“ (šypsosi). Iš tiesų yra nemažai vaikų, kurie dalyvauja antrą kartą, atsiveda ir savo paaugusius broliukus, sesutes, draugus. Taip pat labai malonu, kai atsiliepimus parašo ir socialiniuose tinkluose ar kitose platformose, taip padrąsindami, paskatindami ir kitus dalyvius pažinti senąją muziką ir dalyvauti studijos užsiėmimuose.
- Ar yra pokyčių, įvykusių per šiuos penkerius metus, kuriais galėtumėte pasigirti?
Pastebiu, kad iš tiesų išaugo poreikis turėti tokio pobūdžio (senosios muzikos) vaikų studiją. Čia vaikai mokosi vos kelis mėnesius, o studijos pabaigoje, kartu su mokytojais ir senosios muzikos profesionalais surengia bendrą edukacinį koncertą. Jis vyksta gražioje Valdovų rūmų muziejaus renesansinėje menėje. Pastebėjau, kad pasibaigus projektui tėvai klausia, kur po vienų ar dvejų metų muzikos studijoje galėtų tęsti užsiėmimus, gilinti žinias. Šiuo metu, deja, negalime pasiūlyti kitokio modelio, tačiau galbūt tai – ateities projektas, be abejo, labai reikalingas Lietuvai, norint ugdyti senosios muzikos atlikėjų, puoselėtojų kartą.
- Ar keičiasi patys vaikai? Kaip jie vėliau priima senąją muziką? Dažnam tai – visiškai nesuprantamas, baugus suaugusiųjų pasaulis.
Taip, keičiasi ne tik vaikai! (juokiasi) Ir šitai labai įdomu stebėti. Įprastai susirenka labai skirtingą patirtį ir supratimą, kas yra senoji muzika, turinčių tėvų vaikai. Šiais metais pastebiu, kad vaikai, nors ir dar tikrai labai maži, vos ketverių metų amžiaus, jau yra įgiję žinių, netgi istorinių. Jų žodynas platus, sklandžiai reiškia mintis. Manau, galime pastebėti teigiamą suaktyvėjusių edukacinių renginių, istorinių leidinių įtaką visuomenei. Žinoma, svarbiausias čia – tėvų požiūris: sudaryti sąlygas lavintis ir lavinti savo vaikus. Šiemet pirmą kartą pajutau, kad pokalbis su keturmečiais prilygsta pokalbiui su pirmokais ar net antrokais.
- Pokyčiai, kaip galima suprasti, jus labai džiugina?
Visada labiausiai džiugina vaikų smalsumas, atvirumas, tai, kad jie neturi jokių išankstinių nuostatų. Nuoširdus bendravimas yra didelė vertybė. Tačiau didžiausias šių metų atradimas – atsirandantis vaikų noras ne tik vėl mokytis ir lankyti šią muzikos studiją, bet ir išaugusi motyvacija, domėjimasis senąja muzika. Susitikimai senosios muzikos renginiuose mane taip pat labai džiugina.
- Ar išskridę mažieji pelėdžiukai, kaip juos vadinate, sugrįžta į festivalio renginius? Žinote, kaip jiems sekasi?
Taip, tikrai sugrįžta. Ne tik į muzikos studijos veiklas, senosios muzikos koncertus – sutinku juos dalyvaujančius Valdovų rūmų muziejaus edukaciniuose užsiėmimuose su savo klase, renginiuose. Susitinku juos ir kitose kultūros įstaigose, koncertų salėse ar tiesiog mieste, parke. Visi šie susitikimai yra džiuginantys. Muzikuodami mes kuriame šiltą santykį – santykį su savimi, su aplinka, su kitais. Esu tikra, kad pažinimas skleidžiasi visais gražiausiais pavidalais, nepriklausomai nuo to, kokią veiklos sritį žmogus ateityje pasirinktų, todėl norisi tikėti, kad šis, nors ir mažas, ankstyvoje vaikystėje pasėtas grūdelis toliau augs ir žaliuos, žydės, skleisis.
Valdovų rūmų muziejaus informacija
