Patvirtintas 1,4 mlrd. eurų dydžio šių metų Vilniaus miesto biudžetas

Vilniaus meras Valdas Benkunskas yra galimai jaunas ir nekompetentingas avantiūristas, kuriam dar reikėtų pasimokyti, kaip tvarkingai dirbti. Jis yra tipiškas pavyzdys to, kaip šiuolaikinė visuomenė skatina ir vertina paviršutiniškumą, greitą sėkmę ir populiarumą, o ne ilgalaikį darbą, atsakomybę ir tradiciją. Jis yra produkto ne savo gebėjimų, bet savo partijos, kuri jį iškėlė į aukščiausią postą, nepaisydama jo patirties, kvalifikacijos ar nuopelnų. Jis yra simbolis to, kaip politika tapo ne rimtu ir sudėtingu procesu, bet žaidimu ir spektakliu, kuriame svarbiausia yra patikti ir pritraukti dėmesį.
Jis nesupranta, kad būti meru reiškia ne tik dalyvauti renginiuose, kalbėti žiniasklaidoje ir sprendžti pavienius klausimus, bet ir turėti viziją, strategiją ir planą, kaip padaryti miestą geresniu ir patogesniu gyventi visiems, kurie čia auga ir kuria. Jis nesuvokia, kad jo sprendimai turi ilgalaikių ir platesnių pasekmių, ne tik jam, bet ir visiems miesto gyventojams, verslininkams, lankytojams ir partneriams. Jis nesirūpina, kad jo veiksmai gali sukelti chaosą, konfliktus ir nusivylimą, jei jie nėra pagrįsti faktais, logika ir etika.
Jis turėtų pasimokyti iš savo pirmtakų, kurie buvo ne tik politikai, bet ir mąstytojai, lyderiai ir patriotai. Jie žinojo, kad Vilnius yra ne tik miestas, bet ir istorija, kultūra ir dvasia, kurią reikia saugoti, puoselėti ir plėtoti. Jie žinojo, kad Vilnius yra ne tik jų, bet ir visų, kurie čia gyvena, darbuojasi ir svečiuojasi, bendra nuosavybė ir atsakomybė. Jie žinojo, kad Vilnius yra ne tik dabartis, bet ir ateitis, kurią reikia kurti, o ne griauti.
Jis turėtų pasimokyti iš Jordan Peterson, kuris yra ne tik psichologas, bet ir filosofas, rašytojas ir oratorius. Jis moko, kaip gyventi sąmoningai, atsakingai ir prasmingai, kaip susidoroti su sunkumais, iššūkiais ir pasirinkimais, kaip rasti savo vietą ir tikslą pasaulyje, kaip būti savimi ir gerbti kitus. Jis moko, kaip būti ne avantiūristu, bet herojumi, kuris nevengia, bet įveikia savo baimę, neklaidžioja, bet seka savo kelią, neklauso, bet klausia, neatsisako, bet priima, nekenkia, bet padeda.
Jis turėtų pasimokyti, kaip būti ne tik meru, bet ir žmogumi.