Pirmoje dalyje pradėjau pasakojimą apie Sakartvelą savotiška apžvalga, šį sykį šiek tiek pasakosiu apie pažintį su šios šalies sostine – Tbilisiu. Taip pat paminėsiu skirtingas patirtis ekskursijose: į Kazbeko kalnus bei į Kachetijos (Kakheti) regioną, kuris garsėja savo vyndarystės tradicijomis. Prieš tęsiant pasakojimą, paatvirausiu, jog mums buvo ganėtinai neįprasta, jog po ilgo laiko lėktuve nebereikėjo dėvėti kaukių ar respiratorių.
Eilės oro uoste net anksti ryte
Jei skrisite tiesiai į Tbilisį, veikiausiai atskrisite labai anksti ryte – tarp 2:30-5:30 ryto, tad nepamirškite, jog už viešbutį teks susimokėti pilną kainą arba galite tiesiog palikti lagaminus viešbutyje ir tuomet pasivaikščioti po rytinį miestą. Pradėkime nuo oro uosto, kur, regis, visi skuba kaip į kokį viešąjį transportą, net autobuse teko grūstis, nors pagal keleivių kiekį turėjo būti atsiųstas ir antras autobusas. Na, bet tiek to, pirmos akimirkos Sakartvelo žemėje ir 16 laipsnių šilumos. Autobusu pasiekėme terminalą ir ėjome pasų kontrolės link. Svarbu pasirinkti tinkamą langelį, nes jei pataikysit prie langelio su keliautojais ar darbuotojais ar Azijos šalių, tuomet dažnas jų neturės kažkokio dokumento reikės jam pildyti ir taip teks visiems ilgokai luktelti eilėje.
Nepaisant didžiulių eilių oro uoste, mes pataikėm prie kiek malonesnio pasieniečio, pamatęs europinius pasus ir europinius COVID skiepų sertifikatus, tiesiog uždėjo antspaudus pasuose ir palinkėjo gerų atostogų. Pamenate, jog nusileidom 4:30 ryto, o lagaminus pasiėmėm, kai jau buvo 6:30 ryto. Taip pat patarčiau nusipirkti vietinę SIM kortelę, bet atminkite, jog 4G sklaida šioje šalyje irgi gali skirtis nuo operatoriaus. Pavyzdžiui, operatorius „Geocell“ turi patį mažiausią 4G tinklą, „Beeline“ – kiek platesnį 4G tinklą, o „Magti“ būtų bene geriausias pasirinkimas: sąlyginai plačiausias tinklas, kiek brangesni pasiūlymai nei „Beeline“. Mes SIM kortelės nepirkome tiesiog pasinaudojome specialiu „Telios“ SMS pasiūlymu: išsiuntus kodą, gavome 1GB duomenų už 5EUR. Šį veiksmą teko kartoti dar kartą, nes 1GB nepakako, nes reikėjo taksi programėlei „Bolt“, taip pat dažnai teko kelti video į „Instagram“ ar vaizdo skambučiais bendrauti su namiškiais. Tuo tarpu SIM kortelę su 2GB galite gauti už 5 larius (1,50EUR). Tiesa, naudotis „Bolt“ itin pigu, jei jums nereikia vykti iš ar į oro uostą. Šiuo atveju nuvykti iš oro uosto „Bolt“u mums būtų kainavę apie 20EUR, bet mes pasirinkome kitą opciją.
Vis dar pamenate, kad mes atskridome anksti ryte, o slampinėti po miestą nesinorėjo, norėjosi tik miego. Buvome apsisprendę, jog tas 5 valandas permiegosime kažkur kitur, nes nuo tos pačios 13.00 valandą turėjome rezervaciją viešbutyje „Marriott Tbilisi“. Jeigu atsidarysite viešbučių ir apartamentų rezervavimo sistemą „Booking“, Tbilisyje rasite labai daug „boutique“ tipo viešbutukų. Aš juos pavadinčiau taip – dažniausiai šeimos valdomi namai, kuriuose įrengti kambariai ar apartamentai. Būtinai rinkitės vietą, kurioje švara įvertinta aukščiausiais balais, nes kelionė į Graikijos Mykonos salą puikiai išmokė, kad švara itin aktuali. Variantas senamiestyje „Piano Borracho Boutique Hotel“ už 40EUR atrodė priimtiniausias, dar papildomai už 15EUR užsisakėme pervežimą iš oro uosto į viešbutį.
Užsiregistravome viešbutyje, į dušą ir greit miegot jau prašvitusiame mieste.
Sakartvele paslaugų sektoriui reikia stipriai pasitempti
Ryte iki kito viešbučio už 3EUR nuvažiavome su „Bolt“. Prie penkių žvaigždučių viešbučio „Marriott Tbilisi“ buvo nemažai prabangių automobilių iš Rusijos, pačiame viešbutyje taip pat buvo apsistojusios gausios svečių delegacijos iš Jungtinių Arabų Emyratų. Teko savo lagaminus tempti patiems, nes konsjeržas pažiūrėjo į mus ir net nepasiūlė pagalbos su lagaminais. Čia tokia mano mini įžanga į šalies paslaugų sektorių, kur paslaugumas ir dėmesys klientui turi nukeliauti dar tikrai nemažą kelią. Realiai visur reikia reikalauti dėmesio, reikia reikalauti padavėjos dėmesio ir panašiai. Iš pažįstamų teko girdėti, jog panaši bėda kamuoja ir Armėnijos paslaugų sektorių.
Netgi kambarinė retkarčiais užmiršdavo sutvarkyti kambarį, tuomet skambindavo iš registratūros patikrinti, ar kambarys sutvarkytas. Savo iniciatyva įvedėme „motyvacinę programą“ – kiekvieną dieną ant lovos palikdavome po 5 larius (1,5EUR), tuomet kambarys būdavo ne tik sutvarkytas, bet ir prikrauta papildomų šampūniukų, kondicionerių, dušo gelių bei palikta šokoladinių saldainių. Apie maistą pakalbėsiu kitoje dalyje, nes jau dabar kaupiasi seilės, prisiminus tradicines kartvelų pomidorų ir agurkų salotas.
Lietingas oras ir alternatyvos
Kaip minėjo patys vietiniai, jog su oru mums ne itin pasisekė, nes pasitaikė vienas šalčiausių gegužės mėnesių per pastaruosius kelis dešimtmečius. Kalnuose prieš dieną būta net stiprios pūgos, ko tikrai nebuvo net keliolika metų gegužės mėnesį. Didžioji dalis ekskursijų tą dieną buvo sutrumpintos arba atšauktos, nes pagrindinis kelias į Kazbeko kalną buvo visiškai užpustytas ir nepravažiuojamas.
Tad kelias turistines keliones užsisakėme jau būdami Tbilisyje, nes supratome, kad mes didžiąją dalį objektų aplankysime ar pamatysime žymiai sparčiau, nei patys planavome.
Ekskursija į Kaukazo kalnus sningant
Ekskursija į Kaukazo kalnus yra vienas tų dalykų, kuriuos privalai pamatyti, kuomet lankaisi Sakartvele. Išties galvojau užsakyti kelionę Kazbeko kalno kryptimi, turistams šis kalnas labiau žinomas kaip Kazbegi, per internetines pasiūlymų platformas „Viator“ arba „Get Your Guide“, tačiau niekaip nekilo ranka už vieną tokių kelionių mokėti 60EUR už kiekvieną asmenį. Vaikštant Tbilisio senamiestyje, galima prisirinkti lankstinukų su ekskursijų pasiūlymais, kad net galva susisuks. Akivaizdu, jog kam tada permokėti už ekskursiją, jei ji tokiose vietinėse kelionių agentūrose kainuoja 70 larių (apie 22EUR). Ne kartą tokios vietinės agentūros Turkijoje, Izraelyje ar tam pačiam Dubajuje leido nemenkai sutaupyti, o ekskursijų kokybė tikrai nenuvylė.
Pagalvojau, kad šitas variantas pasiteisins ir Sakartvele. Nuėjome į agentūros biurą pagal lankstinuką ir itin akcentavome, jog mums ekskursija turi būti anglų kalba. Ši ekskursija ir buvo dvikalbė – rusų ir anglų kalbomis, tik pastebėjome, jog ekskursijos metu informacija anglų kalba buvo trumpesnė nei versija rusų kalba. Bet netgi išsiduosi, jog moki rusų kalbą, kai su turistine grupe važiavo turistai iš Rusijos, Kazachstano, Uzbekistano, Italijos bei Olandijos.
Kelionių agentūroje mums buvo nurodyta, jog ryte į vietą atvykti 9.00 ryto ir jokiu būdu nevėluoti. Kitas rytas buvo lietingas, oro prognozės vėl kiek sumelavo. Atvykome 8:45, bet pralaukti su kitais ekskursijos dalyviais teko iki 9:30, kur atvykusi mergina nei atsiprašė, o tik nurodė parodyti įrodymus, jog už ekskursiją sumokėta ir kuo skubiau sėstis į mikroautobusą, nes tuoj tuoj išvažiuos. Tas tuoj buvo 10.00 valandą ryto. Mikroautobusas buvo apynaujis, bet abejoju ar Europoje būtų leista organizuoti ilgas ekskursijas, kai keliai remiasi į kitą sėdynę, t.y. sėdimų vietų buvo įrengta tiesiog per daug ir per tankiai. Bet kažkuom skųstis buvo vėlu, tad jei nepatinka, nevažiuok.
Vietinis gidas, kuris turizmo srityje dirba jau 3 metus pravedė instruktažą: kiekvienam lankomam objektui bus skirtas tam tikras laikas ir paskui kiekvieną jis nesiruošia lakstyti, o jei kažkas pavėluos, tai jį tiesiog paliks ir pasiims tik grįžtant. Na, laimei niekas nevėlavo ir visi aplankėme numatytus objektus: didžiulę vandens saugyklą, Anaruri tvirtovę, tautų draugystės paminklą, sustojimas vaizdingame slidinėjimo kurorte papietauti (pietų kainą į ekskursijos kainą neįeina) bei ekskursijos vinis – Gergeti Trejybės bažnyčia su vaizdu į Kazbeko viršukalnę. Kylant į kalnus, oras darėsi itin vėjuotas, pirmiausia buvo lietus, paskui ties paskutine stotele pradėjo snigti ir deja žymiosios viršukalnės neteko pamatyti, nes ji pasislėpė po debesų skraiste. Vis dėlto kelionės pabaigoje, kaip tyčia, dangus ėmė ir prasigiedrijo ir net saulė pasirodė.
Paminėsiu, jog dėl pūgos paskutinius 20 kilometrų buvo atidaryta tik viena eismo juosta, nes kelininkai sugebėjo pravalyti tik vieną juostą. Tai reiškė, jog eismas būdavo uždaromas į vieną pusę ir tuos 20 km važiuodavo priešingo srauto autotransportas. Važiuojant į Stepanacmindą, miestą, iš kurio visureigiais turėjome pasiekti viršukalnėje esančią Gergeti bažnyčią, mums pavyko išvengti stovėjimo eilėje, nes tuo metu eismas buvo kaip tik ta puse atidarytas. Vis dėlto grįžtant teko luktelti 45 minutes, nes sunkvežimių srautas į Rusiją buvo gerokai didesnis.
Pasirodo, jog šis kelias yra pagrindinis ir berods vienintelis magistralinis kelias, į Rusijos miestą Vladikavkazą ir tiksliau pačią Rusiją. Tokios sunkvežimių eilės dar neteko matyti, nes į sunkvežimių („furų“) daugiakilometrinė eilė ir pagrinde sunkvežimiai su Rusijos, Kazachstano, Armėnijos, Sakartvelo ir net Turkijos registracijos numeriais. Panašu, jog netolimoje ateityje atsiras tunelis ir greitesnis kelias per kalnus, nes naują magistralinį kelią stato Kinijos kompanija, nes Sakartvelui pinigų skolino pati Kinija. Belieka tikėtis, jog paskui Kinija nenusavins viso objekto, nes kitų šalių vyriausybėms, negalinčioms Kinijai išmokėti paskolų, teko perleisti panašių objektų valdymą Kinijai. Kaip tai nutiko, pavyzdžiui, Balkanų šalyse.
Kaip ten bebūtų, belieka tikėtis, kad toks atvejis čia nepasikartos. Be to, išties teko pamatyti nuostabius kalnų vaizdus, jų snieguotas viršukalnes, pamatyti smaragdinės spalvos vandenį, apsilankyti istoriniuose objektuose bei pamatyti kalnų karves, kurias palaikiau ožkomis. Pasirodo, jos kaip ir ožkos paleidžiamos savaime ganytis ir vakarais grįžta namo pas šeimininkus. Šios karves gerokai mažesnės, nes standartinės lietuviškos karvės tiesiog nusiridentų nuo kalno.
Nepamirštama ekskursija į vyno regioną bei itin alkoholį mėgstantys saudoarabiečiai
Šiai ekskursijai nusprendėme netaupyti, nes pasimokėme, jog geriau sumokėsime daugiau, nes visą dieną vėl kankintis nepatogiame transporte tikrai nesinorėjo. Pasirinkome visos dienos ekskursiją per „Get Your Guide“ į Kachetiją (Kakheti), o ekskursijos pabaigoje laukė Sakartvelo vynų degustacija. Dviem žmonėms ji kainavo 66EUR. Jei atvirai, tai tokiomis platformomis dažnai naudojasi turistai iš vakarų Europos ir vietinės turizmo agentūros, kurios turi sutartis su šiomis platformomis, stengiasi atrinkti tik pačius geriausius gidus.
Galiu pasidžiaugti, jog mums pasisekė, nes tądien nebuvo jokių kitų turistų tuo maršrutu ir mes gavome privatų turą. Tiesa, toks privatus turas gali kainuoti nuo 100EUR. Su mūsų gidu Aleksi dieną iki ekskursijos per „WhatsApp“ suderinome, jog mus pasiims iš viešbučio ir patiems nereikės vykti „voucheryje“ nurodytu adresu.
Kita diena buvo itin saulėta ir ganėtinai šilta – puiki diena ekskursijai. Pirmoji stotelė – duonos kepimas pas vietinę moterį. Čia mums buvo leista patiems iškočioti tešlą ir paskui mėginti ją iškepti – prilipinant tešlą prie įkaitintos apvalios formos krosnies-šulinio. Prie tokios įkaitintos krosnies tiesiog reikėjo prilipinti tešlą, kuri man deja čiuožė žemyn. Akivaizdu, jog buvome nepakankamai vikrūs lipindami tešlą prie įkaitintos krosnies sienos.
Kita stotelė – šv. Nino vienuolynas Bobdėje, kur prisidėjo Sakartvelo kelionė į krikščionybę. Istorijos visos neminėsiu, jums papasakos pats gidas. Vaizdai išties kvapą gniaužia: slėnis, o tolumoje virš jo tarsi pakibę lengvi debesys. Toliau keliavome į Signagi miestą, kurį vietiniai vadina meilės miestu. Išties pats kraštovaizdis priminė Italiją – aukštų kiparisų smailės, banguojantis kraštovaizdis. Gražu.
Na, ir galiausiai senąsias vyndarystės tradicijas menančiame Kachetijos regione nuvykome į degustaciją. Bet pirmiausia papietavome, užsisakėme sriubos, sultingo šašlyko, tradicinių salotų ir kartveliško limonado su peletrūnu. Kaina 25EUR. Šiek tiek atsipūtėm ir jau buvom pasiryžę ekskursijos finalinei daliai – degustacijai.
Teko luktelti 5 vaikinų grupės iš Saudo Arabijos, pasirodo, jie pasirinko vien tiek degustacinę kelionę – jiems jau tai buvo 3 vyno darykla tądien. Paskui mūsų gidas pasakojo, jog arabus lydinti gidė guodėsi, jog jiems istoriniai objektai net nerūpi – juos tik domina degustacija. Panašu, jog radom vietą, kur reiktų siųsti Verygą, kad „pasidalintų“ savo patirtimi.
Išmėginome kažkur 10 rūšių vyną, tikslų skaičių net pamečiau, keletą rūšių vynuogių degtinę „Chacha“, tuomet nusipirkome keletą suvenyrinių butelių ir išvykome. Mūsų degustacijos kolegos iš Saudo Arabijos pasiliko, nes jie jau perėjo į kitą etapą – pradėjo degustuoti tokius gėrimus kai brendis ar viskis. Prieš degustuojant tam tikrą gėrimą, buvo pasakojama kiekvieno gėrimo atsiradimo istorija, prie ko jis tinka, kokią įtaką vyno skoniui turi dirvožemis, slėniai ir panašiai. Keletas jų gaminamų vynų net apdovanoti aukso medaliais tarptautinėse mugėse. Grįždami į Tbilisi, sustojome nusipirkti braškių, gidas pirmiau išlipo pasiteirauti kainos, kad mums jos nepakeltų. Kažkur už 15 larių (apie 5EUR) nusipirkome didelį maišą. Vėliau gardžiai dorojome jas porą dienų. Išties buvo puikiai praleista diena.
Pasirodo, jog pats Aleksi šiek tiek supranta lietuviškai, nes Lietuvoje studijavo. Paskui susirado žmoną lietuvaitę ir persikėlė į Sakartvelą, o persikėlė tiesiog iš praktinių sumetimų – čia turėjo žemės ir pasistatė namą, už kurį po nepilnai 10 metų pilnai išsimokės. Papasakojo linksmų nutikimų, kuomet gyveno sostinės Naujininkuose. Galite mėginti tartis tiesiogiai su Aleksi, telefono numeris +995 599 12 39 64, tačiau jis dažniausiai gali atsakyti vakarais, nes dienomis turi ekskursines grupes ir beveik visos dienos pas jį užimtos. Arba galite apsilankyti portale friendly.ge ir ten susisiekti su įmonės atstovais dėl norimos ekskursijos. Vis dėlto belieka tikėtis, jog nebus tas variantas, kai teko keliauti į kalnus su itin griežtu gidu.
Kitoje dalyje užbaigsime viešnagę Tbilisyje, aplankysime senamiestį, Sakartvelo tradicines pirtis. Keliausime traukiniu į Batumį, apžvelgsime ekskursiją į Kutaisį, pasižvalgysime po Sakartvelo kurortą Batumį.
