Rainio kelionės

Rainio kelionės: Kontrastų ir nuostabios gamtos šalis – Sakartvelas. 1 dalis

Vis pasižadu sau, jog tik grįžęs iš kelionės aprašysiu savo įspūdžius ir būtinai pasidalinsiu asmenine patirtimi su kitais keliautojais, kurie dar tik planuoja keliauti į Sakartvelą. Šis sau duotas pažadas neretai nuguldavo į darbų „kai bus laiko“ stalčių. Susikaupė tokių darbų net keletas, todėl nusprendžiau, jog šios paskutinės kelionės aprašymo tikrai neatidėliosiu, nes paskui užsimirš ganėtinai švieži įspūdžiai ir gyvos patirtys.

Sakartvelas buvo ta šalis, kurią vis norėjosi aplankyti, bet vis nugalėdavo tokios kryptys kaip Dubajus, Kanarai, JAV ar kitos. Sakartvelas iš tėvų pasakojimų buvo žinomas kaip itin gražios gamtos, svetingų žmonių bei neapsakomai skanaus maisto kraštas. Tiesa, vegetarams ir veganams šioje gali būti sunku, nes dažnas kartvelas vegetarizmą laiko kaip nesusipratimą ir negerbimą jų kultūros. Nemažai vietinių itin dėkingi, jog jų šalį vadiname originalo kalba – Sakartvelas, o šioje šalyje mūsų šalies vardas taip pat vartojamas originalia versija – Lietuva. Dešimties dienų viešnagė šioje šalyje buvo išties įsimintina, tačiau būta ir ne tokių malonių patirčių, kurių galėjome išvengti, jei būtume šiek tiek pasiruošę savo „namų darbus“ apie dainingąjį Sakartvelą.

Visą kelionę suskaidysiu į dalis, kad nenusibostų ir būtų galima susipažinti su šia šalimi palaipsniui. Šioje dalyje apibendrinsiu neigiamas patirtis, kurių dalies buvo galima išvengti, o kitas patirtis teks priimti kaip šios šalies kultūrinius aspektus. Įspėju visus, jog visi pasakojime minimi gėrimai buvo NEALKOHOLINIAI.

 

Pavyko nuvykti tik iš trečio karto

Kelionė į Sakartvelą buvo planuota dar prieš dvejus metus, bilietai buvo nupirkti, bet per pasaulį nuvilnijo koronos virusas ir visi skrydžiai buvo atšaukti. Nepavyko ir antras bandymas, nes antra viruso banga priverti daugelį šalių ir vėl užsidaryti. Vis dėlto trečias kartas nemelavo ir mes sėkmingai nuvykome į Sakartvelą.

Bilietus nusipirkome, berods, prieš devynis mėnesius: su „airBaltic“ pasirinkome skrydį iš Vilniaus per Rygą į Tbilisį (jei tiksliai pamenu – 160EUR žmogui su 23kg bagažu), o atgal iš kurorto Batumi per Stambulą į Vilnių su „Turkish airlines“ (150EUR žmogui su 23kg bagažu). Šis sprendimas pasirinktas dėl to, nes galvojome, jog paskutinėmis dienomis prie Juodosios jūros pasideginsime ir bent jau pabraidysime po akmenuotą šios jūros pakrantę. Na, ir pasisek tu man, jog po daugelio metų Sakartvele buvo itin vėsus ir lietingas gegužės mėnuo. Vis dėlto kaip sakoma – nėra blogo oro, yra tik bloga nuotaika. Vadovavomės būtent šiuo principu, kad tai yra mūsų ilgai lauktos atostogos Sakartvele. Kas nežino, tai yra tiesioginis „Wizz Air“ skrydis iš Vilniaus į Kutaisį, bet šio skrydžio nesirinkome, nes pagalvojome, jog bus sudėtinga važiuoti iš Kutaisio į Tbilisį, o paskui iš Tbilisio į Batumį, kai kelias vėl drieksis beveik pro Kutaisį.

Dalykai, kurie nemaloniai nustebino

  • Benamiai šunys. Miestuose labai daug benamių šunų, kuriems ausyse buvo įkabinti „auskarai“, identifikaciniai ženklai. Taip šie šuneliai matomi, kad jie buvo sterilizuoti ir yra įrašyti atsakingų institucijų registre.
  • Kakučiai gatvėse. Saugokitės „užminuotų“ gatvių, nes ne tik naminiai šunys palieka savo „dovanėles“, bet ir šunų savininkai nesurenka šių „minų“ po savo augintinių vedžiojimo parkuose ar tiesiog miesto centre;
  • Higienos trūkumas. Nors šalyje dar rekomenduojama uždarose erdvėse dėvėti kaukes, laikytis socialinės distancijos, tačiau niekas šito jau nebepaiso. Tiesa, daugelyje vietų apie dezinfekavimą ir reikalavimus nurodo tik įvairūs informaciniai pranešimai restoranuose, viešajame transporte, oro gondolose. Kiek teko nusivilti jų priežiūra, nes, panašu, jog jų reguliarus valymas nėra pirmos būtinybės dalykas;
  • Per didelis paslaugų idealizavimas. Ką pagalvotume, kai jums pasakytų, kad eisite į natūraliai šiltų vonių SPA ir pirčių zoną, kur dar nuo seniausių laikų lankėsi įvairūs karvedžiai ar tiesiog vietiniai žmonės. Būtent, mes per daug susikūrėme idealizuotą įvaizdį. Vis dėlto bet apie pačias pirtis pasakosime kitąsyk, nes beveik visas išbandėme, tad pasidalinsime tam tikru reitingu.
  • Rusų kalba beveik visur. Kai kurie pažįstami rusakalbiai pasakojo, jog Sakartvele nekalbėkite rusiškai, nes labai priešiškai sutinka rusakalbius dėl Rusijos agresijos Ukrainoje. Mes nebūtume naudoję rusų kalbos, bet kartveliškai nekalbame, o angliškai kalbėjo tik kuris ne kuris. Tad rusų kalba šioje šalyje – antra kalba po oficialios šalies kalbos.
  • Naujų pastatų kokybė. Prasta naujų pastatų kokybė itin pasimatė Batumyje, kuris savo statybos mastais gali būti vadinamas „mažuoju Dubajumi“ prie Juodosios jūros. Čia statomi įspūdingi dangoraižiai, kurių pilnai neužbaigus, apatiniuose aukštuose jau gyvena žmonės. Vis dėlto ir pastatytuose dangoraižiuose matyti nemažai statybinio broko, kurį teks taisyti po kelių metų.
  • Vietinės turistinės kelionės. Patarsiu, jog du kartus pagalvokite, prieš rinkdamiesi kelionę, kurią gatvėje pasiūlys maloni mergina ir iš jos gausite lankstinuką su galimais ekskursijų maršrutais.

Dalykai, dėl kurių į šalį norėtųsi grįžti ir vėl

Tikrai nepagalvokite, kad ši kelionė – vien tik nemalonių patirčių virtinė. Tikrai ne, o šioje šalyje apsilankyčiau dar kartą dėl skanaus maisto, gražios gamtos, istorinių objektų gausos bei kurortinio Batumio.

 

Labai skanus maistas. Man itin patinka kartveliška virtuvė, tenka dažnai lankytis kartvelų restoranuose Vilniuje. Taip pat nepraleisdavau progos apsilankyti kartvelų restoranuose Varšuvoje bei Kyjive. Sakartvele kiekvienas save gerbiantis vietinis žino, kaip iškepti sultingą šašlyką, o chačapuriai ir chinkaliai taip pat itin patiko. Kaip be vyno, kuris ten neretai pigesnis už vandens buteliuką. Vietiniai juokauja, jog eksportui vyno praktiškai nelieka, nes didžioji dalis suvartojama šalies viduje. Įdomu, kaip tuomet Lietuva gali būti tarp labiausiai alkoholį suvartojančių šalių, o Sakartvelo tarp šios liūdnos statistikos lyderių nėra.

Išskirtinai graži gamta. Žaliuojantys kalnai, snieguotos kalnų viršukalnės, kriokliai, kvapą gniaužiantys kraštovaizdžiai ir kiti gamtiniai stebuklai, kurių apstu šioje šalyje.

Istorinių objektų gausa. Šalyje gausu istorinių objektų, kur tik bevažiuotum pamatysi vienuolyną ar šventovę, kuri neretai įsikūrusi kur nors įkalnėje – praktiškai gyvi atvirukai.

 

Šunys „reketininkai“. Tbilisyje benamiai šunys ne itin domisi turistais, nes jie gausiai maitinami vietinių gyventojų. Pasirodo, jų valgiaraštis yra rinktinis – iš savo maitintojų reikalauja mėsiškų skanėstų, gali būti duonos produktai, o saldumynų visai nesupranta, nes turbūt sintetika ne jiems. Batumyje šie šunėkai „išdirbo“ neblogą reketavimo modelį. Prisipažinsiu, jog ir aš pasidaviau jų manipuliacijoms, o apie šį patirtį papasakosiu kitąsyk.

„Mažasis Dubajus“ – Batumis. Šiame kurortiniame tikras statybų cunamis – statomi įmantrios architektūros gyvenamieji daugiabučiai. Plačiau apie šį miestą papasakosiu kitoje dalyje.

Bei daugelis kitų patirčių, kurios dar ilgai išliks mano atmintyje. Kitoje dalyje papasakosiu apie įspūdžius iš Tbilisio, pasivaikščiosime po žymiąsias šio miesto vietas. Keliausime su vietine turistine kompanija iki Kazbegi kalno.

 

Skaitykite: 1 dalis, 2 dalis

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
17 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

 
Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button