Teatras

Už amoralumą draustoje operoje „Manon Lesko“ – naujos žvaigždės

Balandžio 20 – 23 dienomis Vilnius City opera kviečia į gilių aistrų ir kartaus skausmo kupiną G. Puccini šedevrą „Manon Lesko“. Spektakliai ne tik trumpam grąžina į Lietuvos sceną vieną ryškiausių operos žvaigždžių Asmik Grigorian, tačiau ir pristato žiūrovams du naujus romantiškojo De Grijė vaidmens atlikėjus – brazilą Thiago Arancam ir Lietuvą pamilusį čilietį Giancarlo Monsalve.

„Manon Lesko“ yra vienas stilingiausių, vientisiausių ir labiausiai jaudinančių Vilnius City Opera darbų. Kerinti muzika, atliekama maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamo Lietuvos valstybino simfoninio orkestro, ir stulbinantys Juozo Statkevičiaus kostiumai žiūrovus perkelia į dekadentišką, egzotiškų aromatų prisodrintą 1910 – 1915 Paryžių.

„Šie spektakliai bus ypatingi. Jie suteikia galimybę pamatyti kaip išaugo ir profesionaliai ištobulėjo mūsų solistai. Niekada nepamiršiu prieš pirmąją „Manon“ iš baimės drebančios Asmik, o juk per tuos metus šis vaidmuo tapo vienu stipriausių jos repertuare, savo išbaigtumu, vaidybinėmis detalėmis ir vokalo meistryste stebinęs Švedijos Karališkos operos ir Latvijos žiūrovus. Tai buvo pastatymas, kuris užaugino „bohemiečiams“ sparnus ir leido mums su Gintaru patikėti, kad jau esame kitame profesiniame lygmenyje ir galime rinktis kūrinius, kuriuose reik sudėtingo, dramatinio vokalo – mūsų šeima tuo pastatymu suaugo!

 

Jau tapo tradicija, kad mūsų solistai pasikviečia jiems didžiausią įspūdį palikusius užsienio kolegas. Asmik iniciatyva į Vilnių atvažiuoja brazilų tenoras Thiago Arancam, dainuojantis didžiausiose Berlyno, Miuncheno, Paryžiaus scenose. Na, o čilietis Giancarlo Monsalve taip pamilo Vilnius City operą dainuodamas „e-Carmen“, kad nusprendė specialiai mūsų spektakliams paruošti De Grijė vaidmenį. Į „Manon Lesko“ sugrįžta visa šeima: Sandra Janušaitė, Latvijos baritonas Janis Apeinis, Tadas Girininkas, Audrius Rubežius, o Dainininkės vaidmenyje su jau legenda tapusia pusantro metro plunksnų kepure debiutuos Dovilė Kazonaitė – jauna solistė, ne karta pasirodžiusi „bohemiečių“ spektakliuose su jaunimo ansambliu.“ – pasakoja režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

Vilnius City opera jau tris kartus ėmėsi G. Puccini operų („Bohema“ ir „Toska“) – šio kompozitoriaus kūrybos idealai puikiai atitinka pagrindinį kolektyvo principą – muzikos ir teatro vienybę. Juk Puccini asmeninis gyvenimas buvo toks spalvingas kaip ir jo operos: jį drebino aistros ir skandalai, buvo užtemdę ištvirkavimo, savižudybės, kalėjimo šešėliai. Todėl jam nesvetimos ribinės emocijos – pasitelkęs muziko talentą, psichologo nuojautą ir spalvingą savo gyvenimo patirtį jis įtaigiai laviruoja tarp savo herojų ydų ir dorybių, o jo muzika iki šiol turi galią skverbtis į klausytojų sielos gelmes.

 

„Šios operos melodijų grožis, tragizmas negali nejaudinti, – dalijosi įspūdžiais po spektaklių maestro G. Rinkevičius. – klausytojai, mėgstantys G. Puccini „Bohemą“ ar „Madam Baterflai“, tikrai liks sužavėti ir „Manon Lesko“. Tarp šių operų yra daug paralelių.“

Dalios Ibelhauptaitės „Manon Lesko“ pastatyme visos idėjos suaugo į elegantišką ir efektingą, turtingos spalvinės ir emocinės paletės spektaklį. Taip, – šis laikotarpis tai tikras lobis režisieriui ir kostiumų bei scenografijos dailininkams. Iš ekstravagantiškos, teatrališkos, seksualios 1910-15 metų Paryžiaus aplinkos į spektaklį atkeliavo kerinti prabanga, ryški spalvų gama, rafinuoti Juozo Statkevičiaus drabužių siluetai, raštų ir faktūrų deriniai, puošnūs aksesuarai, kailiai, neregėtos plunksnos, orientalistiniai motyvai – net gundantis Manon pilvo šokis!

„Juozo Statkevičiaus sukurti couture lygio kostiumai dabar atrodo dar įspūdingiau, juk viskas yra rankų darbo – aplikacijos, siuvinėjimo detales, puošyba  – kiekvienas kostiumas individualus! Vien tik plunksnų laukėme kelis mėnesius – jos atkeliavo iš vienintelės Paryžiuje specialios ateljė, kurios savininku norėdamas išlaikyti senąsias tradicijas, dabar tapo pats K. Lagerfeldas. – pasakoja D. Ibelhauptaitė, – Mes norėjome atkurti tą dviprasmišką laikmetį – kurtizanių, išlaikytinių, aferisčių ir stilingo konceptualaus meno metą, kai moteris pati nebežinojo kas ji – plėšrūnė ar auka, bet tikrai mokėjo ir norėjo būti visų dėmesio centre.“

Beje, Prancūzijoje Manon istorija buvo uždrausta kaip „amoralus kūrinys“. Nekaltos paleistuvės, nesavanaudiškos prabangos mėgėjos, kuklios gundytojos, neskiriančios gėrio nuo blogio, fenomenas atskleidė visa, kas moteryje žaviausia ir… žemiausia.

Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
0 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Back to top button