2023 m. Vilnius švenčia 700 metų sukaktį, o 2021 m. miestui suteiktas UNESCO literatūros miesto vardas liudija, kad ne tik miesto dabartyje, bet ir istorijoje slypi apsčiai literatūros. Miestą kuria ne tik žmonės, pastatai, bet ir istorijos, pasakojamos žodžiu ar raštu. Visas tas istorijas, keliaujant per įvairius miesto istorinius laikotarpius, kviesime pažinti literatūros ekskursijų metu. Ekskursijų metu gidai papasakos apie daugiakalbį Vilniaus literatūrinį paveldą, pastebint ne tik lietuvių, bet ir žydų, lenkų, ukrainiečių, baltarusių literatūros ženklus Vilniaus kultūros istorijoje. Sužinosite už ką Vilniaus Lukiškių kalėjime kalėjo Žemaitė, kokiais keliais čia vaikščiojo ukrainiečių tautos tėvas Tarasas Ševčenka, ką apie Vilnių rašė žymusis žydų poetas Mošė Kulbakas, lenkų klasikas Česlavas Milošas rodė savo Vilnių Nobelio premijos laureatei, poetei Wisławai Szymborskai, iš kur įkvėpimo sėmėsi apie Vilnių daug rašiusi poetė Judita Vaičiūnaitė ir dar daug įdomybių. Bus ir ekskursijų anglų kalba, skirtų miesto svečiams. Ekskursijų metu išgirsite ir eilėraščių.
Czesławas Miłoszas rodo Wisławai Szymborskai savo Vilnių
Rugsėjo mėnesį kviečiame į ekskursiją „Czesławas Miłoszas rodo Wisławai Szymborskai savo Vilnių“ su literatūros vertėja, gide Zita Baranauskaite-Danieliene. Viena garsiausių ir savičiausių dabarties lenkų rašytojų, Nobelio literatūros premijos laureatė (1996) Wisława Szymborska (1923–2012) Vilniuje lankėsi 2000 m. spalio 1-2 d. Tąkart čia viešėjo dar du Nobelio literatūros premijos laureatai – Czesławas Miłoszas ir Günteris Grassas.
Nobelistų susitikimą vainikavo diskusija, joje dalyvavo ir lietuvių poetas Tomas Venclova, „Lietuvių, vokiečių ir lenkų pokalbiai apie atminties ateitį“ ir atminimo lentos dar vienam nobelistui – Josifui Brodskiui – atidengimas.
Atminimo lentą atidengė Wisława Szymborska, diskusijoje ji irgi dalyvavo, bet minimaliai, nes vieši renginiai, kalbėjimas apie poezijos (literatūros) meną, „kūrybos kalvę“ buvo jai atgrasūs.
Ji mėgo būti miške ir poezijoj – gyventi neskubriu gamtos ir natūralios žodžio tėkmės ritmu. („Kad gyvenčiau, man būtina vienatvė“.) Miesto bruzdulio, regis, vengė. Oficialumo, surežisuoto vyksmo (net ir knygų pristatymų) purtėsi. Pelniusi Nobelio literatūros premiją, į iškilmes Stokholme vyko lyg į „egzekuciją“ . Po jos „laikas Wisławos Szymborskos gyvenime pasidalijo į epochą prieš Stokholmo tragediją ir po Stokholmo tragedijos“ (B. Majus). Tai pasakyti galėjo tik artimas draugas, vienas tų kultūros žmonių, homo ludens, su kuriais ne kartą vakarota, kaskart keliauta ir – visad (net nekalbant apie tai) būta literatūroje. Susitikimus stygavo humoras, žaismė, „pasišpilkavimas“.
Į Vilnių Wisława Szymborska atvyko paskatinta Czesławo Miłoszo, svarbaus tų literatų sambūrių dalyvio. Paskambinęs jis tąkart tarė: . „Ruoškitės, Wisława, parodysiu Jums savo Vilnių“. Oficialių renginių baimę tąkart nustelbė asmeninio ryšio šiluma – Wisława Szymborska atvyko į „gimtąjį“ Czesławo Miłoszo miestą ir „Nobelio premijos karališkoji pora“ (J. Illgas, leidėjas, Wisławos Szymborskos ir Czesławo Miłoszo redaktorius) pasivaikščiojo po Vilnių.
Tas pasivaikščiojimas veikiausiai buvo supintas iš Czesławo Miłoszo ilgesio, įsišaknijimo ir Wisławos Szymborskos humoro, jos pagavos „lukštenti“ esmę net buitiškiausiose situacijose.
Ši ekskursija – tai bandymas atkurti tų dviejų didžiųjų pasivaikščiojimo koliažą. Tobulai, kaip nobelistams, nepavyks, bet pamėginkime.
Ekskursijų laikas: rugsėjo 14, 21, 28 d. 17:30 val.
Reikalinga registracija: https://forms.gle/gMMsSeY5EmRJKqGr5
