„Vieną mažą juodą“. Toks užsakymas dažniausiai skambėdavo vienoje iš žymiausių Vilniaus kavinių praėjusiame amžiuje. „Neakivaizdinis Vilnius“ siūlo pasivaikščioti kava kvepiančioje sostinėje po kavagėrio stoteles. Kur Vilniuje skaniausiai kvepėjo kava, kokie buvo pirmieji „kofemanai“, kuo kavą gardindavo pirmieji miesto pankai ir kokios buvo kavos gėrimo tradicijos – naujajame teminiame maršrute „Istorinės miesto kavinės. Išburti Vilnių kavos puodelyje“.
„Kiekvienas miestas turi savo kvapą. Šįkart siūlome tyrinėti Vilnių sekant paskui kavos aromatą. Tai – nostalgiškas maršrutas, nes, kaip suskaičiavome, iš dvylikos gidės surinktų pasakojimų apie istorines kavines, šiuo metu atgimusios yra tik keturios. Tik įspėjame, kad šis maršrutas gali turėti šalutinį poveikį – išklausius visų istorijų, bus labai sunku atsispirti puodeliui kavos“, – juokauja Vilniaus savivaldybės Užsienio ryšių ir turizmo skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Mackevičienė.
4,3 km ilgio maršruto starto taškas yra Šv. Jono gatvės Nr. 5 arba 7 – vieta, kur buvo pati pirmoji 1787 m. paminėta Vilniaus kavinė. Kaip kava atsirado Vilniuje? Anot legendos, į Abiejų Tautų Respubliką kavą atvežė turkus Vienoje sumušusi Jono Sobieskio kariuomenė. Priešų stovykloje rasti maišai su kavos pupelėmis iš pradžių buvo palaikyti kupranugarių ėdalu.
„Šis maršrutas atsirado iš dviejų mano meilių: meilės kavai ir meilės Vilniui. Labai seniai perskaičiau R. Mackonio knygą „Iš kavinės į kavinę“ ir likau sužavėta tarpukario atmosferos ir kiekvienos iš aprašomų kavinių savitumo. Pandemijos laikotarpiu, kai apie kavines tik svajoti galėjome, kilo noras bent virtualiai pasivaikščioti po senąsias kavines. Ėmiau skaityti viską, ką pavyko rasti apie Vilniaus kavines. Taip gimė virtuali ekskursija, kuri dabar išaugo į maršrutą. Labai gaila, bet nors kavos kultūra Vilniuje buvo gana stipri jau XVIII a., visgi prisiminimų ir žinių apie kavines, jose gertą kavą ar desertus išlikę labai mažai,“ – atskleidžia maršrutą sudariusi gidė Erika Poluden.
Jos duomenimis, vilniečiai mėgo pačią įvairiausią kavą: juodą, turkišką, gardintą grietinėle ir migdolais, Vienos kavą (kavos, šokolado ir plaktos grietinėlės gėrimas) ir mazagraną. Pastarasis egzotiškas gėrimas yra nepelnytai pamirštas – tai puodelis stiprios ir saldžios kavos su 2-3 gabalėliais ledo ir taurele konjako. Beje, XIX a. išaugus kavos paklausai, imta naudoti pakaitalus: morkas, cikorijas, avinžirnius, valgomąsias viksvuoles ir gumbinius pelėžirnius, mėginta kavos tirščius užplikyti pakartotinai. Po kelis kartus plikomi tirščiai būdavo ir sovietmečiu, kai rūšinė kava buvo deficitas. Pirmųjų Vilniaus pankų sugalvotas kavos su efedrinu receptas irgi vertas atskiro paminėjimo, nes efedrinas – tai vaistai stimuliantai, sukeliantys euforiją.
Desertai, – tokie, kaip mes juos suprantame dabar, – prie kavos paplito nuo XIX a. pabaigos.
„Labiausiai mane nustebino, kad visos istorinės Vilniaus kavinės buvo ganėtinai skirtingos ir savitos, turėjo savo lankytojus ir atitinkamai kūrė savo tradicijas bei aurą. Miestiečiai žinojo, kurioje vietoje kokius žmones gali sutikti. Nuolatiniai lankytojai turėdavo savo staliukus, o padavėjai žinodavo, kas kokią kavą mėgsta ir užsakymų net neužsirašydavo, nes prisimindavo. Kaip tik vietos ir lankytojų išskirtinumo, aptarnavimo kokybės palinkėčiau dabartinėms Vilniaus kavinėms“, – teigia E. Poluden.
Kviečiame registruotis į maršruto „Istorinės miesto kavinės. Išburti Vilnių kavos puodelyje“ pristatymus su gide:
- Birželio 11 d. (sekmadienį), 11 val., – https://bit.ly/3WRf0Cq.
