Į Vilnių sekmadienį atvyksta legendomis apipinta spalvinga šventė – Rathayatra! Istoriškai Rathayatra žymi ir tuo, jog yra viena seniausių gyvų švenčių pasaulyje. Mūsų laikais ši šventė pagarsėjo kaip dvasinio atsinaujinimo ir taikių perversmų simbolis. Ne tik šios šventės kilmė, bet ir aplinkybės kuriose ji įvykdavo, buvo stulbinančios. Rathayatra neša gilaus suvokimo kasdienybėje žiburį ir universalią taikos formulę, kuri vėl tapo aktuali ir reikalinga mūsų gyvenimuose.
ŠVENTĖS ATSIRADIMAS VAKARUOSE IR ŠVENTAS IŠMINČIUS ŠOKIRAVĘS VISKO MAČIUSIĄ HIPIŲ KARTĄ
Rathayatra (sanskritu „vėžimų šventė“) – tai neatmenamų laikų tradicija, randanti savo šaknis jau prieš 5000 metų Indijoje. Tačiau vakaruose ji tapo plačiai žinoma tik vieno Indijos senuko, krovininiu laivu 1965 metais emigravusio į JAV, dėka. Šrila Bhaktivedanta Svamis Prabhupada, tuo metu jau buvo davęs vienuolystės įžadus. Sulaukęs 70-ties metų ir turėdamas kišenėje vos keletą dolerių jis atplaukė į JAV savo pačio dvasinio mokytojo nurodymu. Per likusius 12 savo gyvenimo metų Šrila Prabhupada tapo vienu iš dvasinio atgimimo fenomenu vakaruose, pasižymėjusių milijonais išleistų knygų, šimtais atidarytų centrų ir šventyklų bei dešimtimis tūkstančių mokinių visame pasaulyje. Apie jį patį yra išleista ne viena knygą, sukurti filmai, serialai. Tačiau apie asmenybę ir jos savitumą dar daugiau pasako jo pačio žodžiai-malda, kurią jis užrašė tuo metu, kai dar niekieno nežinomas priplaukė JAV krantus:
„<…>nežinau, kodėl Tu atvedei mane čia. Dabar Tu gali daryti su manim ką nori.
<…> Bet aš manau, kad Tu turi svarbių reikalų čia, kitaip kodėl būtum atgabenęs mane į šią siaubingą vietą?
<…>Viešpatie, aš esu tik marionetė Tavo rankose. Ir jei jau atvedei mane čia šokti, padaryk, kad aš šokčiau, padaryk, kad aš šokčiau, Viešpatie, padaryk, kad aš šokčiau taip, kaip Tu nori.<…>“
Pasirašo—pats nelaimingiausias, nereikšmingiausias elgeta A. C. Bhaktivedanta Svamis
Džaladutos laive, Commonvealth Pier, Bostonas, Masačusetsas, JAV.
1965 m. rugsėjo 18 d.
VAKARŲ MATERIALIZMAS, TOTALITARINIŲ ŠALIŲ ATEIZMAS IR TARYBINĖ REPRESIJA NESUTRUKDĖ DVASINEI LAISVEI
Tolesni įvykiai klostėsi taip, kaip buvo išpranašauta 1896 metais, vos gimus Šrilai Prabhupadai. Jo dėka itin gilios tūkstantmetės tradicijos naujai atgimė jau vakarų pasaulyje ir susilaukė milžiniško populiarumo. Niujorkas, San Franciskas, o vėliau ir įvairūs Europos miestai… Taip pat Jungtinė Karalystė, Australija, Japonija, Afrika ir netgi tuometinė Tarybinė Rusija su itin griežta santvarka draudžiančia bet kokio dvasinio mokymo skleidimą. Visose šalyse atsirado žmonių, kurie Šrilą Prabhupadą priėmė į savo širdį, tapo jo mokiniais ir ėmė organizuoti tokias šventes kaip Rathayatra. Tuo tarpu į Lietuvą šios tradicijos atkeliavo iš Latvijos, 1979 metais, praėjus vos dviems metams po to, kai Šrila Prabhupada paliko šį pasaulį.
Iš istorinės kronikos: „1987-siais Krišnai atsidavę vaišnavai surengė pirmąsias gatvės eitynes, kurias budriai stebėję ir sekę KGB ir milicijos darbuotojai tąsyk nesiryžo imtis represinių priemonių ir eitynių nenutraukė. Tai įvyko savaite anksčiau, nei savo pirmąsias eitynes surengė Lietuvos Laisvės lyga. Atsidavusieji pradėjo atvirą kovą už sąžinės laisvę. Nežiūrint to, KGB netrukus atsitokėjo ir, veikdami kartu su milicija, nutraukė kiek vėliau, tais pačiais metais, vykusias Krišnos sąmonės atsidavusių eitynes Kaune, sulaikydami jų dalyvius.”
Lietuvoje šis judėjimas ilgą laiką žinoma veikė daugiau pogrindyje, o praėjus vos dešimčiai metų susidomėjusiųjų susirinkdavo tiek daug, jog buvo pradėtos daryti pirmosios didžiosios šventės.
Iš istorinės kronikos: „1989-siais ISKCON‘o atsidavusių pastangomis Kaune buvo surengta pirmoji Rathayatra – vežimų festivalis-eitynės, kuomet Dievybės, sekant Indijos Džaganatha-Purio mieste nusistovėjusia ir visame pasaulyje pagarsėjusia tradicija, talpinamos į vežimą(-us) ir, traukiant jį (juos) virvėmis, vežamos miesto gatvėmis, dainuojant ir šlovinant Dievo vardus. Tai buvo pirmoji Rathayatra visoje Sovietų Sąjungoje, pradėjusi naują tradiciją daugelyje miestų.“
DIEVAS PRIKLAUSO VISIEMS
Šrila Prabhupada, kalbėdamas apie šios šventės ir tradicijos atvežimą į vakarus sakydavo, kad Dievas priklauso visiems. Originaliai šios šventės esmė yra tokia, jog Dievas vežamas susitikti su tais, kas jį myli labiausiai. Jis turi ką veikti ir be to, tačiau rytų šventraščiuose aprašoma, kad Dievas yra ne tik pats didžiausias ir galingiausias, bet ir pats mažiausias ir silpniausias. Dievas neįveikiamas, tačiau prieš meilę jis pasiduoda pats. Jis tampa tarnu, geriausiu draugu ar paklusniu vaiku tiems, kurie jį myli. Šis suvokimas – tai vienas iš slaptingiausių senovės rytų filosofijos turtų. Dogmos, aklas tikėjimas, taisyklės – visa tai aprašoma tik kaip pradinis etapas. Tai reikalinga tik tam, kad žmonės elgtųsi civilizuotai, išmintingai, kad nekenktų sau ir kitiems. Tačiau sielos gyvenimas prasideda tik žengiant dar toliau. Siela nėra tyli, rami ir statiška – ji gyva, ji trykštanti energija, džiaugsmu ir trokšta įspūdžių, bei tikro asmeninio ryšio su Dievu. Rathayatra – tai galimybė pabandyti atkurti savo ryšį su Dievu itin tiesiogine prasme. Žmonės kviečiami imti už virvės ir padėti tempti vežimą, kuriame pasodinti vieni seniausių pasaulyje žinomų Dievo atvaizdų (Dievybių), kaip Jagannath (sanskritu „pasaulio valdovas“). Tai unikali Dievo vaizdavimo forma, kai jis yra intensyvios laimės ir gilaus džiaugsmo būsenoje, su itin plačiai atmerktomis akimis ir didele šypsena. Taip Dievas pasiduoda ir leidžiasi būti valdomas tų, kurie jį myli, ir taip pasitinka savo brangiausius, kurie nori jį pamatyti. Kitas šventėje dažnai skambantis kreipinys į Dievą yra Krišna. Sanskrito kalboje tai reiškia patį gražiausią, visų patraukliausia, viso grožio šaltinį. Šis kreipinys primena, kad ieškodami grožio, mes galiausiai rasime Dievą, o ieškodami Dievo, mes galiausiai rasime grožį.
Tai vienu metu ir simbolinė, ir mistinė, ir dvasinė šventė. Be abejo joje bus ne tik puošnaus vežimo traukimas, bet ir unikalūs bei spalvingi šokiai, kerinčios mantros ir giesmės, skanus vegetarinis maistas, įtraukiantys pasakojimai ir jokių svaigalų.
VISUR KUR PLITO ŠIS JUDĖJIMAS, TAPDAVO TAIKIŲ PERVERSMŲ SIMBOLIU IR FENOMENU
Dar keletas unikalių pasakojimų iš istorijos.
JAV tai buvo laikmetis pažymėtas Vietnamo karu, materialistinių pasiekimų viršūne ir jaunosios kartos nusivylimu viskuo. Matydami savo valstybės ir tėvų kartos pasiekimų trapumą ir beprasmiškumą, užaugę tarp pirmųjų pasaulio dangoraižių ir turėję viską – jie patraukė maišto keliu. Jaunimas nusisuko nuo tėvų palikimo, tapo hipiais, pankais ir panašiai. Narkotikai, palaidas gyvenimas, roko ir psichodelinės muzikos festivaliai. „Gyvenk greitai, mylėk karštai ir mirk jaunas“ šūkio besilaikiusi karta netikėtai ėmė keistis, kai susilietė su Šrilos Prabhupados judejimu. Staiga jie ėmė rūpintis visu pasauliu, domėtis dvasinėmis vertybėmis, taika, harmonija, dorybe, blaiviu ir sveiku gyvenimu. Pirmoji Rathayatra JAV vyko 1967 metais San Francisko mieste ir iškart tapo dvasinės revoliucijos simboliu.
1980-aisiais metais Pietų Afrikos Respublikoje – viename didžiausių to meto rasizmo ir diskriminacijos centrų, sunkiai praeidavo bent diena be susišaudymų. Bet koks žmonių susibūrimas reikšdavo aukas. Tokiose aplinkybėse įvyko pirmoji Afrikos Rathayatros šventė. Neperkalbama valdžia vis tik davė leidimą, o jau po pirmosios šventės visi buvo ne tik šokiruoti teigiama prasme, bet netgi liepė šią šventę daryti kiekvienais metais. Nors organizatoriai žadėjo, kad susirinks vos kelios dešimtys žmonių, tačiau į gatves suplūdo šimtai, o gal net tūkstančiai, ir visų nuostabai – nebuvo nei vienos aukos. Juodaodžiai, baltaodžiai, visų rasių ir tikėjimų žmonės šoko kartu ir šlovino Dievą.
Tuo tarpu ateistinėje Sovietų Sąjungoje vaišnavų judėjimas buvo persekiojamas. Jo nariai ar susidomėję asmenys sodinami į kalėjimus bei psichiatrines ligonines. Ne vienas dingo be žinios. Tačiau nepaisant visko – šis judėjimas Sovietų Sąjungoje tapo sėkmingu taikios revoliucijos simboliu ir netgi daugybės stebuklų ir keisčiausių istorijų šaltiniu. Pirmiesiems Tarybų Sąjungos vaišnavams buvo lenkiamasi netgi Indijoje – jiems sakydavo: „ką jums pavyko padaryti tokioje šalyje, yra neįtikėtina! Jūs esate tikri Prahlado vaikai“. Prahlada – tai 5 metų berniukas iš rytuose žinomos legendines istorijos. Berniukas, už savo tikėjimą ir atsidavimą Dievui, buvo pačiais žiauriausiais būdais kankinamas savo despotiško ir ateistiško tėvo, didžiulės karalystės valdovo. Prahlada išgyveno daugybę bandymų jį nužudyti. Be to, savo taikiu būdu ir neįtikėtinu susitelkimu į Dievą, berniukas palietė daugybės žmonių širdis. Taip jis tapo tikra legenda ir atsidavimo Dievui pavojingose sąlygose simboliu. Kaip jau minėta – pirmoji Rathayatros šventė buvusioje Tarybų Sąjungoje įvyko būtent Lietuvoje, o subyrėjus represiniam rėžimui – šventė rado savo vietą ir daugybėje kitų aplinkinių šalių.
KOKIA RATHAYATROS VIETA LIETUVOJE – NUSPRĘSIME MES PATYS
Pasaulyje yra daugybė religijų ir jų atmainų, tačiau žiūrint paprastu žvilgsniu jas visas galima apibendrinti iki 2 pagrindinių. Tai tie, kuriems Dievas yra priemonė ir tie, kuriems Dievas yra tikslas. Tai nepriklauso nuo konkrečios konfesijos ar tradicijos, o tik nuo pačio žmogaus dvasinės brandos ir pasirinkimo. Įvairios dvasinės šventės yra tai, kas žmonėms primena tą svarbiausią tikslą. Primena nelaukti kol Dievas išspręs mūsų pačių susikuriamas gyvenimo problemas ir nereikalauti kitos materialios naudos, o stengtis prisiminti ir pažadinti savo dvasinę prigimtį, ryšį su Dievu ir mokytis semtis džiaugsmą kylantį iš to. Tai yra ir elementariausia taikos formulė visam pasauliui, nes tik vidumi laimingas žmogus gali išvengti pavydo, godumo ir beprasmės žalos darymo vieni kitiems.
Lengviausias būdas tai padaryti – įsikvėpti iš tų, kurie Dievą prisimena kasdien, kurie saugo tūkstantmetes tradicijas ir išmintį, padedančią pamatyti Dievą visur ir visada. Tai siūlo ir viena seniausių pasaulio švenčių – Rathayatra, kuri prasidės birželio 18 d., 12 val., Vilniuje, Rotušės aikštėje.
Tekste panaudotos ištraukos iš Šrilos Prabhupados autobiografinės poemos „Mārkine Bhāgavata-dharma“ ir iskcon.lt archyo istorinės kronikos.
Šventės pradžia sekmadienį, birželio 18 d., 12 val. Rotušės aikštėje.
Tekstą paruošė Andrius Vyšniauskas
