Legendiniu dažnai pavadinamas japoniško maisto restoranas Vilniuje „Kamikadzė“ savo lankytojus ilgą laiką džiugino kokybiškais, tačiau limituotais dienos pietumis. Įsimintinu jų skoniu ne kartą mėgavausi ir aš, bet, turiu pripažinti, šio japoniško maisto pasiilgdavau ne tik dienomis, bet ir vakarais.
Atrodo, mano mintys apie ir vakarais veikiančią „Kamikadzę“ materializavosi – visai neseniai, šis restoranas duris atvėrė naujose, daug erdvesnėse patalpose Klaipėdos gatvėje Vilniuje, todėl nuo šiol čia galima užsukti norint ne tik gardžiai papietauti, bet ir pavakarieniauti. Sužinoti, ar maistas vakare toks pat įsimintinas, kaip ir tas, kurį „Kamikadzė“ ruošia dienos pietums, keliavau vieną trečiadienio vakarą.
Eidama vakarieniauti į „Kamikadzę“ iki paskutinės minutės svarsčiau, ar internete surasta informacija, jog rezervuoti staliuko vakarienei nereikia, išties gali būti reali – juk anksčiau, norėdama paragauti čia gaminamų dienos pietų, turėdavau ne tik paskambinti ir rezervuoti staliuką, tačiau dar ir užsisakyti pageidaujamus pietų patiekalus. Vis dėlto, interneto platybėse surasta informacija laužta iš piršto nebuvo – pravėrusi „Kamikadzės“ duris išvydau ne tik dvi malonias darbuotojas, japonišku maistu jau besimėgaujančius restorano lankytojus, bet ir išties nemažą naująją restorano erdvę su keletu laisvų staliukų. Restoranas suskirstytas į tris patalpas. Pirmiausia patekau į šviesią salę netoli baro, pamaniau, jog čia prisėsti būtų išties malonu, tačiau patogiuose foteliukuose jau vakarieniavo anksčiau atvykę lankytojai.
Besišypsančios padavėjos pasiūlė išsirinkti vietą už baro esančioje, atokesnėje restorano erdvėje. Eidama link jos, pastebėjau, jog „Kamikadzė“ užima net du aukštus – vietų pavakarieniauti rasite nusileidę vienu aukštu žemiau, pusrusyje. Tiesa, erdvių, kuriose nėra langų aš stengiuosi išvengti, todėl apsidžiaugiau laisvų vietų atradusi viršutiniame restorano aukšte. Apsižvalgiusi aplink pamaniau, jog šio restorano interjeras išties minimalistinis. Spalvingos kėdės restorano erdvei suteikia žaismingumo ir kuria lengvo atsainumo įspūdį. Pritemdytas apšvietimas leidžia atsipalaiduoti ir ramiai mėgautis vakariene, o japoniški atributai ant sienų neleidžia suabejoti, jog atvykai reikiamu adresu.
Tačiau su nerūpestingu „Kamikadzės“ interjeru kontrastuoja rimtas, japoniškais pavadinimais išmargintas meniu (žinoma, jame rasite ir lietuviškus patiekalų aprašymus). Valgiaraštyje dominuoja šviežia žuvis ir ryžiai, tačiau užkandžių skiltyje pasirinkimai įvairūs – nuo virtų sojos pupelių, jūros dumblių salotų, skirtingais būdais paruoštos vištienos iki aštuonkojo, japoniškų koldūnų ir midijų. Padavėja, išgirdusi mudviejų svarstymą užsisakyti porą užkandžių ir dar porą pagrindinių patiekalų, akimirką suabejojo, ar maisto nebus per daug, todėl apsistojome ties vienu užkandžiu – japoniškais koldūnais „gyoza“ su kiauliena ir daržovėmis.
Pagrindinių patiekalų sekcijoje – penki skirtingi šviežios žuvies (lašišos, tuno ir ungurio) su ryžiais pasirinkimai. Nusprendėme išbandyti „Kamikadzės“ klasika jau tapusią marinuotą lašišą ir brangiausiai valgiaraštyje įkainotą ungurį.
Nors į restoraną atvykome likus vos valandai iki jo uždarymo, pavakarieniauti būtume spėję nors ir triskart: mūsų užsisakyti patiekalai ant stalo atkeliavo per maždaug dešimt minučių nuo užsakymo pateikimo.
Pirmiausia ėmiau ragauti užkandį. „Gyoza“ koldūnai atrodė puikiai – pilni įdaro, kurį supo itin plona koldūnų tešla. Prie jų patiekiami du skirtingi padažai – vienas priminė soją, buvo ganėtinai skystas ir sūrus, kitas – salstelėjęs ir klampus. Atkandusi pirmąjį japoniško koldūno kąsnį pajaučiau, jog mėsos ir daržovių įdaras – itin aromatingas ir turtingas skoniu: jo tikrai neužgožė plona japoniškų koldūnų tešla. „Gyoza“ koldūnai buvo minkštučiai ir be galo gardūs, juos dviese suvalgėme vos per keletą minučių.
Pasimėgavę „gyoza“, nekantravome paragauti žuvies patiekalų. Ypatingą smalsumą kėlė kvadratiniame dubenyje blizgantis ungurys. Pradėjusi ragauti šio patiekalo, nebegalėjau sustoti. Žuvis burnoje tirpo greičiau, nei norėjau. Pajausti salstelėjusi jos skonį norėjosi vėl ir vėl. Tai buvo minkščiausias ir gardžiausias ugnurys kokį kada nors ragavau.
Marinuota lašiša taip pat atrodė puikiai. Jos tekstūra neprilygo unguriui, tačiau lašiša akimirksniu atgavino salstelėjusiu skoniu užlinguotus skonio receptorius. Šis patiekalas priminė gaivias, žuvies salotas – šviežia, lengva, ne per sunku, tačiau sotu. Tiesa, taip norėjosi atsiliepti apie visus „Kamikadzės“ patiekalus, kurie vakarienės metu ištirpo burnoje.
Vakarieniaudama „Kamikadzėje“ tik įsitikinau, jog tai – vienas geriausių japoniško maisto restoranų Vilniuje. Nepriekaištinga maisto kokybė, aptarnaujančio personalo profesionalumas ir su meile atliekamas darbas yra ta sėkmės formulė, kuria pasinaudoti galėtų kiekvienas restoranas.
Sąskaita: „gyoza“ – 5€, marinuota lašiša su ryžiais – 6,5€, ungurys su ryžiais – 12€, dvi taurės balto vyno (200ml.) – 12€, gazuotas vanduo (500ml.) – 1,5€. VISO: 37€
Aptarnavimas: 5/5 Restorane „Kamikadzė“ mus aptarnavusios padavėjos buvo paslaugios, bendravo laisvai ir paprastai, negailėjo patarimų ir šypsenų. Nepaisant to, jog mums pavakarieniavus iki restorano uždarymo buvo likusios vos kelios minutės, darbuotojos išliko draugiškos ir malonios, nedavė jokių užuominų, kad turėtumėme išvykti.
Interjeras: 4/5 Kuklus ir paprastas. Tiesa, „Kamikadzėje“ bendrą vaizdą šiek tiek gadino raudonos kėdės labiau primenančios lauko baldus, o ne japoniško maisto restoraną.
Galbūt tai tik sutapimas, tačiau tokį saikingą interjerą dažnai atrandu gero japoniško maisto restoranuose. Jei tai – ženklas, jog investuojama ne į interjerą, bet į maisto kokybę, pietauti tokioje aplinkoje – neprieštarauju.
Meniu: 5/5 Restorane ragauti patiekalai stebino paprastu genialumu – siekiant įspūdžio, nebūtina lėkščių perkrauti prabangiais ingredientais. Tobulam skonių balansui išgauti dažnai pakanka kokybės ir šviežumo.
Bendras vertinimas: 4.7/5
Greta Gumuliauskytė
