Bernardinų sodo lankytojai susidomėjo parke išvydę rąstų rietuvę ant kurios yra pritvirtinta žalia lentelė su užrašu Biologinės įvairovės namai. Kas tai ir kam ji reikalinga?
Tai viena iš priemonių, skirtų gerinti sąlygas gyvajai gamtai ir jos biologinei įvairovei. Panašios biotechninės priemonės, tokios kaip inkilai, lesyklos, plačiai žinomos ir lengvai atpažįstamos. Tuo tarpu paprasčiausia rąstų krūva kartais dar kelia klausimų.
Negyva mediena gamtoje yra savaime suprantamas, ekosistemoms reikalingas daiktas. Taip pat kaip dirvožemis, žolė, lapai, krūmynai. Iš ekosistemų negalima išvežti visos negyvos medienos, nes ji yra namai, maistas, vieta gyventi įvairiausioms gyvybės karalystėms – augalams, gyvūnams, grybams ir kt. Bet kuris parkas, sodas ar miškas yra ta saugotina ekosistema, kurioje tokią medieną reikia saugoti.
Praeitų metų vasarą Bernardinų sode vėtra išvertė medžių. Dalis kritusios medienos liko parke, ji sukrauta į rietuvę kaip biologinės įvairovės namai. Iš plačiai visuomenei pažįstamų gyvūnų tokioje rietuvėje gali gyventi pelės, pelėnai, ežiai, kiaunės, žalčiai, liepsnelės. Rečiau atpažįstami paukščiai – karietaitės, pečialindos. Samanų, grybų, bestuburių gyvūnų rūšių, susijusių su negyva mediena, skaičiuojama šimtais.
Ne visa mediena vienodai svarbi. Labai svarbu išsaugoti stambią negyvą medieną. Tokią ir matome Bernardinų sode. Daugelis rūšių tampa retomis todėl, kad yra labai reiklios tam tikroms sąlygoms. Pavyzdžiui, joms reikia ne plonesnių nei 40 cm rąstų, plonesniuose negyvena. Štai todėl ypač svarbu saugoti ne bet kokias šakas, ne bet kuriuos sausuolius, o būtent stambią negyvą medieną. Beje, gamtininkas, filmo „Sengirė“ kūrėjas Mindaugas Survila tokią medieną pervadino naujai – „gyvastinga mediena“.
Jei vietoje vis dėlto yra tik smulkios šakos ir nestambūs stiebai, visa tai galima sukrauti į vieną didelę krūvą. Pavieniui pabirusios šakos ir stiebai nėra labai svarbūs. Jei visa tai sukrauname į tvarkingą krūvą – tai svarbi biologinės įvairovės priedanga.
Jei laikytumėmės tokios taisyklės – 40 cm ir storesnio skersmens stiebus visada paliktume gamtoje, būtų reikšmingai prisidėta prie biologinės įvairovės saugojimo. Į kiekvieną parką, kuriame nėra storo rąsto, stiebų rietuvės, tokios medienos būtina atvežti. Visi stambiausi miško rąstai turėtų būti palikti ramybėje – miške. Šiuo metu tokio principo stengiamasi laikytis ir Vilniaus miesto parkuose.
