Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius Ludwikas Janowskis XX a. pradžioje Vilnių vadino Lietuvos Atėnais. Lietuvių poetas, filologas ir istorikas Simonas Stanevičius rašė regėjęs Vilnių, šaunų miestą. Marcelijus Martinaitis stebėjosi, kiek Vilniuje naktį Baroko ir amžinybės. Juditos Vaičiūnaitės eilėraščiuose tarsi matome besiskleidžiančią Vilniaus dvasią, o šių laikų austrų poetas Franzobelis teigia, kad Vilniuje slypi kažkas nesuprantamo, nepakartojamo ir nesutramdomo. Daugybė poetų per septynis šimtus miesto istorijos metų nepraleisdavo progos sueiliuoti bent vieno posmo apie Vilnių ir jo žmones.
Vilnius yra tapęs ir ne vieno grožinės literatūros kūrinio veiksmo vieta ar net veikėju. Ričardo Gavelio romane „Vilniaus pokeris“ pagrindinis veikėjas Vytautas Vargalys tarsi Vilniaus metraštininkas vaikšto po miestą, stebėdamas jo erdves ir žmones, žavėdamasis ir šlykštėdamasis didingomis Vilniaus legendomis. Vilnius yra dažna Jurgos Ivanauskaitės tekstų veiksmo vieta, o Kristinos Sabaliauskaitės romanuose žodžiais rekonstruojamas barokinis Vilniaus gyvenimas.
XVII–XVIII a. poetai apdainavo Vilniaus kalvas ir aplink jį plytinčias pievas, miestą apglėbusias Vilijos (Neries) ir Vilnios (Vilnelės) upes bei virš sostinės iškilusius pilies mūrus. Kaip pastebi senosios literatūros tyrėja dr. Živilė Nedzinskaitė, XVII a. eilėraščiuose Neries pakrančių pievos poetams tapdavo tarsi rojaus sodu. Vilnius buvo apibūdinamas kaip šlovingas Lietuvos miestų miestas ir lietuvių pasididžiavimas. XVII a. LDK poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus žvelgdamas į miestą iš Vingio parko pusės teigė, kad galima stebėt kaip ant aukštų kalvų Gedimino pilis lyg Kapitolijus stūkso ir į padangę bokštais remiasi išdidžiais.
„Gan keista, kad per septynis šimtus metų nuo tada, kai Gedimino laiškuose buvo pirmąkart paminėtas Vilnius, niekas nesukūrė didesnės apimties giesmės ar poemos apie miestą ir jo istoriją. Juk Vilniaus istorija yra tokia pat spalvinga ir žavinti kaip kitų didžiųjų Europos sostinių. Manome, kad „Vilnius 700“ jubiliejus yra puiki proga ištaisyti šią savotišką istorinę neteisybę“, – teigia Klasikų asociacijos pirmininkė dr. Nijolė Juchnevičienė.
„Projekto „Giesmė Vilniui“ metu kviečiame dalyvius kūrybiškai pažiūrėti į Vilnių, jo erdves, istoriją, žmones ir hegzametru sueiliuoti dvi eilutes, kurios taps unikalios bendros giesmės apie Vilnių dalimi. Hegzametras pasirinktas neatsitiktinai. Nuo Antikos laikų šiuo metru buvo rašomi didieji epai apie herojus ir mitologinius žygius. Taigi hegzametras simboliškai atspindės ir perteiks jungtį tarp Vilniaus praeities ir dabar giesmę kuriančių žmonių“, – pasakoja dr. N. Juchnevičienė.
