Daugiausia permainų pastaraisiais metais regėjęs sostinės tiltas galų gale liko be instaliacijų ir yra atnaujinamas, nors nuo rekonstrukcijos prabėgo ne tiek jau daug laiko.
Ant Žaliojo tilto instaliacijų daugiau nebus, o pjedestalai kurį laiką liks tušti. Taip tikino meras Valdas Benkunskas, nors jo pirmtakas Remigijus Šimašius panašiai kalbėjo 2015 metais nukėlus sovietines skulptūras. Esą kol nėra išgrynintos idėjos, tol tiltas bus tuščias, bet netrukus pasipylė eksperimentai.
Apskritai peržvelgus tilto istoriją nuo minėtų metų matyti, kad jis dažniausiai keitėsi, lyginant su kitais tiltais. Tik priežiūros Žaliajam tiltui vis trūko: tai turėklai buvo apsilaupę, tai danga nelygi, tai pjedestalai nenuvalyti.
Galbūt tiltas dabar pasikeis, nes savivaldybė pradėjo kompleksinį jo atnaujinimą?
Žaliojo tilto atnaujinimo darbai prasidėjo prieš kelias dienas ir jie tęsis iki vasaros pabaigos.
Laukia ne vienas darbas
Nuo tilto konstrukcijų bus nuplauti grafičiai ir rūdys, sutvarkyti ir perdažyti turėklai, šoninės sijos, atitvarai ir apšvietimo atramos. Taip pat bus remontuojami po tiltu vedantys laiptai, pėsčiųjų takai.
Tvarkant Žaliąjį tiltą nukelta ir ant jo nuo 2021 metų buvusi Audriaus Ambraso meninė instaliacija „Žaliojo tilto ženklai“. Ji bus saugoma miestui priklausančiose saugojimo vietose tol, kol bus rasta kita eksponavimo vieta.
Skulptūrų jau neįrėmino
Reikia pripažinti, kad paskutinė instaliacija „Žaliojo tilto ženklai“ nekėlė tiek diskusijų kaip ankstesnės – galbūt vilniečiai prie šiuolaikinio meno kūrinių jau buvo pripratę.
Meninė idėja architektui A.Ambrasui kilo dar 2014 metais, kai ant tilto stovėjo sovietinės skulptūros. Tiesa, pirminis idėjos variantas buvo kiek kitoks.
„Tuo metu viešojoje erdvėje buvo labai didelės diskusijos apie Žaliojo tilto skulptūras. Eidamas per tiltą tiesiog pamačiau akyse tokį dalyką kaip tos skulptūros, įrėmintos į plieninę konstrukciją“, – prisiminė A.Ambrasas.
Tačiau tokios idėjos įgyvendinti nepavyko, nes skulptūros buvo nukeltos, supakuotos ir išvežtos.
Nepavykus skulptūrų įrėminti, pastatyti tušti metaliniai rėmai, kurie, pasak autoriaus, užbaigė bendrą tilto architektūrinę kompoziciją.
„Tiltas, ypač klasikinis, tokių konstrukcijų, turi savo architektoniką. Išėmus tam tikras detales jis tampa neužbaigtas. Kaip architektas vertinu statinio visumą, dėl to pasiūlėme šią idėją“, – tada komentavo architektas.
Nugriauti – anksčiau?
Projekto autoriai dirbo be atlygio. Jiems užteko to, kad projektas išvydo dienos šviesą. Žinoma, paskelbus, kad jam skirta 18,5 tūkst. eurų, suskubta skaičiuoti, kam išleisti pinigai. Architektų biuras socialiniame tinkle publikavo projektui reikalingo plieno gamybos ir montavimo bei apšvietimo sprendimų sąmatas.
A.Ambraso nuomone, skulptūrų, kurios vertinamos nevienareikšmiškai, griovimo laikas buvo nepriklausomybės pradžioje. Į tas, kurios liko, buvo galima pažvelgti kaip į istorijos reliktą, sykiu neutralizuoti ideologinį skausmingumą.
„Nugriauti labai paprasta, gali būti ir taip. Man atrodo, menininkams inspiracijų gali daug kas kelti, meninės idėjos gali atsirasti visai įdomios ir vertingos, nes vis tiek norėtųsi orientuotis ir galvoti apie kažko kūrimą, o ne griovimą.
Pats griovimo veiksmas yra su neigiamu ženklu.
Miesto sluoksniavimasis sukuria vertę, gylį, juk ne plikoje vietoje miestas auga ir kuriasi, ypač Vilnius. Paminklų reikšmės pasikeitė, mes, matyt, labai įsitempę žiūrime į tuos klausimus, viską itin sureikšminame“, – samprotavo architektas.
Sukėlė audringą reakciją
Vis dėlto sovietinės skulptūros buvo nukeltos tik 2015-aisiais ir prasidėjo daug triukšmo sukėlę eksperimentai.
Tai ant pjedestalų buvo užkeliami gėlių vazonai, tai Kalėdų eglės, reklamos tikslais ten net geltonas automobilis pabuvo. Šaipydamiesi vilniečiai ant pjedestalų rengė performansus imituodami sovietines skulptūras.
Paskui ant Žaliojo tilto buvo užkelta menininko Sauliaus Paukščio instaliacija „Megarealybės gerumo aktyvatorius“, vėliau – skulptoriaus Donato Norušio „Šeima“.
Dėl pokyčių ginčijosi paprasti vilniečiai, pasisakė žymūs žmonės. Dizaineris Juozas Statkevičius tai darė itin emocingai: „Dieve mano, kas čia dabar per šiukšlės?! Dieve mano, ot, menas, oi, gražu! Ot, lygis – gėda žiūrėt. Susirinkit savo šiukšles ir neškit nuo tilto prie savo namų. Nėra lygio.
Ot, padarė – viską nuėmė ir stovi kažkokie grybai. Ot, lygis, ot, kultūra. Ojojoj, šiuolaikinis menas – neduok Dieve! Neškite šiukšles namo – statykit kažką, kas įdomu pasauliui!“
Tuo metu žurnalistas ir kolekcininkas Vilius Kavaliauskas buvo įsitikinęs, kad šiuolaikinio meno kūrėjams būtina suteikti erdvę eksperimentams. Tik, jo nuomone, tam puikiausiai tiktų Europos parkas.
Jeigu meno gerbėjams tokie eksperimentai patiks, jie lankys parką, kurį įkūrus ir buvo pradėti eksponuoti šiuolaikinio meno kūriniai. Kas kita – turtingos istorijos Žaliasis tiltas. Juk tiltas šioje vietoje buvo pažymėtas dar XIV amžiuje.
Sijos nukrito ant ledo
2006-aisiais Žaliasis tiltas buvo rekonstruotas, o prieš porą metų, jo viduryje įrengus du naujus techninius tiltus, senuosius specialistai išardė.
Mat policija ne kartą buvo sulaukusi pranešimų, kad medinės konstrukcijos po Žaliuoju tiltu gali bet kada užkristi ant pėsčiųjų galvų, todėl įmonės „Tiltuva“ darbuotojai jas išmontavo.
Jau prieš kurį laiką kelios sijos buvo nukritusios, o likusioms išmontuoti specialistai pasirinko vasarį, kai Neris buvo užšalusi. Ant ledo nukritusias konstrukcijas buvo galima nutempti į krantą.
Paaiškėjo, kad išmontuotos senos techninių tiltų sijos buvo visiškai sutrūnijusios, lentos kėlė pavojų.
Mokestis priklausė nuo arklių skaičiaus
Daug istorinės medžiagos, nuotraukų apie Vilniaus tiltus surinkusiam kolekcininkui Henrikui Kebeikiui viena įspūdingiausių – Žaliojo tilto istorija. Jis – bene seniausias ir reikšmingiausias Vilniuje.
Jau 1386 metų plane toje vietoje buvo pažymėtas tiltas. Jis buvo skirtas susisiekimui tarp Vilniaus ir Ukmergės.
Medinį tiltą nuplovė pavasario potvynis, o 1536 m. privilegija Žygimantas Senasis leido pilies prižiūrėtojui Ulrichui Hozijui pasistatyti naują tiltą prie kelio į Ukmergę ir imti iš juo važiuojančiųjų mokestį.
Jo dydis priklausė nuo arklių skaičiaus ir vežamų prekių kiekio. Kad būtų garantuojamos pajamos, buvo uždrausta keltis per Nerį kitokiais būdais. Nemokamai tiltu naudotis galėjo tik bajorai ir dvasininkai, o žydams buvo leista į kitoje Neries pusėje esančias kapines perplukdyti numirėlius valtimis.
Pirmasis mūrinis tiltas per Nerį buvo penkių akmens mūro atramų, trys iš jų tarpinės buvo upėje. Tilto galuose buvo mūriniai vartai bei butai sargams ir muitininkams. Beje, tiltas buvo dengtas skiedrų stogu, o jo pakraščiuose įrengtos krautuvės.
1655-aisiais traukdamasis nuo rusų kariuomenės U.Hozijaus tiltą sudegino Lietuvos etmonas Jonušas Radvila, bet per du dešimtmečius jis buvo atstatytas. Tačiau jis nukentėdavo per kiekvieną pavasario potvynį, dažnai prireikdavo ne tik remonto, bet ir atstatymo.
1766 metais tiltas buvo nudažytas ir nuo tada vadinamas Žaliuoju. Po to jis dar kartą sudegė ir buvo atstatytas. O 1812 metais Žaliąjį tiltą nusiaubė atsitraukianti rusų kariuomenė.
U.Hozijaus atramų vietoje miestiečiai pastatė laikinąjį tiltą. Kol tilto nebuvo, vilniečiai per Nerį persikeldavo keltu. Naujas tiltas užfiksuotas Jozefo Czechowicziaus ir Alberto Swieykowskio fotografijose.
H.Kebeikio kolekcijoje yra visi Žaliojo tilto atvaizdai. Ne vienas jų – vietoj medinio Žaliojo tilto 1894 m. pastatyto metalinio tilto, kuris rėmėsi tik į krantinių atramas (nuotr.). Tik tada buvo išardytos U.Hozijaus statytos atramos. Jos jau buvo per silpnos.
Bet Žaliąjį tiltą 1944 metais vokiečių kariuomenė susprogdino. Po aštuonerių metų pastatytas lengvesnis geležinis tiltas, papuoštas keturiomis skulptūrinėmis grupėmis, kurios buvo sukėlusios daug ginčų.
Autorius: Arūnas Dumalakas, „Sostinė“, „Lietuvos rytas“
