Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, šiemet nuo sausio iki rugpjūčio iš Lietuvos išvyko jau 30 tūkst. asmenų – dukart daugiau nei pernai tuo pačiu metu. Didžioji dauguma jų – Lietuvos piliečiai. Situaciją komentuoja tarptautinės migracijos organizacijos projekto „Renkuosi Lietuvą“ vadovė Edita Urbanovič.
Lietuvos migracija ilgus metus buvo neigiama. Išvykstančiųjų visuomet buvo daugiau nei grįžtančių. Pastaruosius dvejus metus matėme pokyčių, kad grįždavo daugiau nei išvykdavo, bet šiemet statistika tokia, kokia yra. Tikriausiai tam yra objektyvių priežasčių: geopolitinė situacija, popandeminis laikotarpis. Tas pats, ką girdime kasdien bendraudami su užsienyje gyvenančiais lietuviais, kurie galbūt planavo grįžti. Žmonės šiemet atsargiau vertina galimybę sugrįžti ir galbūt dalis jų atidėjo sprendimą geresniems laikams.
– Kas jiems dabar trukdo – neaiški ekonominė ir geopolitinė situacija?
– Tokių tyrimų kol kas nėra, bet tai, ką mes kasdien girdime konsultuojant žmones, – karas, infliacija ir neapibrėžtumas, kaip situacija keisis.
– Kokie tie žmonės, kiek metų jie gyveno emigracijoje?
– Kreipiasi įvairūs žmonės ir kiekviena istorija savita. Statistiškai dažniausiai grįžta nuo 30 iki 40 metų. Grįžimą skatina šeima, maži vaikai. Sprendimas priimamas, kai vaikams laikas pradėti lankyti mokyklą. Labai platus spektras. Gali būti ir asmuo, išvykęs į užsienį padirbėti pusmečiui, gali būti šeimos, grįžta su vaikais, seneliais, kurie užsienyje praleido 20 metų ir daugiau.
– Su kokiais iššūkiais jie susiduria?
– Šiais metais darėme tyrimus, kuriais ir norėjome išsiaiškinti, kaip sekasi grįžus į Lietuvą, kaip susitvarko su iššūkiais. Dažniausiai minimi sunkumai ieškant darbo, būsto. Grįžtantiems su vaikais daugiausia iššūkių kelia būtent vaikų integraciją į švietimo sistemą.
– Jiems nesiseka rasti švietimo įstaigos ar jie jomis nepatenkinti?
– Iššūkių kyla tiek darželiuose, tiek mokyklose, dažniausiai valstybiniame darželyje gauti vietą sunku, tačiau su tuo susiduria ir vietiniai lietuviai. Kitas minimas dalykas – nelankstus mokyklų požiūris į grįžusius. Kiti sako, kad švietimo sistema nepakankamai lanksti tėvų prašymams priimti vaiką į konkrečią mokyklą, kur mokosi jo vienintelis draugas, galintis padėti integruotis.
– Ar žinote šeimų, kurios atvyko daug tikėdamosis, bet nusprendė išvykti vėl?
– Situacijų yra vairų. Daug kas priklauso nuo grįžusių požiūrio ir jų pasiruošimo. Tyrimas atskleidė, kad kuo daugiau pasiruoši, domiesi situacija, galimais iššūkiais, tuo integracija yra sklandesnė. Jei žmogus ignoruoja faktą, kad grįžimas nėra paprastas, tuomet juos užgula daug klausimų – reikia deklaruoti gyvenamąją vietą, pasirūpinti mokyklą, reikia ieškoti darbo. Visa tai reikia daryti vienu metu. Galima sutrikti. Svarbu, kad pačių grįžtančiųjų požiūris būtų atitinkamas.
– Ar įstaigos, kurios turi padėti grįžtantiesiems, yra gera pagalba, ar reikia brautis ir prašytis pagalbos?
– Svarbu turėti stabilų informacinį pagrindą. Jiems svarbi paruošta informacija. Institucijų puslapiuose informacija pateikiama per daug biurokratiškai ir nesuprantamai. Kreipiantis į institucijas ne visada sulaukiama emocinio palaikymo, dažnai klausiama, kodėl grįžo. Viešosios paslaugos vertinamos įvairiai. Galėtų būti žmogiškesnis bendravimas.
Šaltinis: LNK
