Meno šedevras rastas striptizo klube. Dar 1974-aisiais Kazio Morkūno sukurtas vitražas „Trys mūzos“ iš tiesų netikėtai aptiktas Vilniaus striptizo klube, tačiau jo vietoje anksčiau veikė „Laumės“ baras. Būtent jo interjerui pagyvinti K. Morkūnas ir sukūrė „Trijų mūzų“ vitražą.
Barą uždarius, vitražas laikytas prarastu, buvo manoma jog jis užkaltas, užmūrytas, o gal net ir sunaikintas. Paaiškėjo, kad vitražas visgi savo vietoje, neapgadintas ir šalia primūryta sūkurinė vonia. Meno žinovai svarsto, kad meno kūrinio vertė gali siekti šimtą tūkstančių. Šiemet vitražui sukanka 50 metų, todėl jis tampa saugomu valstybės. Koks likimas laukia šio meno kūrinio ir ar visi norintys galės jį pamatyti?
Plačiau komentavo Vilniaus Dailės Akademijos docentas, vitražo dėstytojas Žydrūnas Mirinavičius.
– Kokios emocijos aplankė, kai suradote vitražą?
– Emocijos tai pačios šviesiausios, nes vitražas tai yra šviesos menas, patosiškai kalbant. Bet iš tiesų Kazys Morkūnas yra Lietuvos vitražo didysis kūrėjas, metras, vienas iš didžiųjų plejados, kuris kūrė XX amžiaus antroje pusėje iki pat savo mirties. Buvęs ilgametis akademijos profesorius, man dėstęs ilgus metus. Šį vitražą žinojome labai senai, nes pats būdamas studentu eidavau į tuomet buvusį „Laumės“ restoraną kartais pašvęsti ir visi labai tuo vitražu gerėjomės.
Šis vitražas padarytas iš stiklo luitų, labai specifinė technika, kada yra liejamas karštas stiklas į formas, montuojamas į betoną ir paskui mūrijama stiklo siena. Šis darbas yra labai šviesus, labai efemeriškas, lengvas. Tiesiog trys mūzos plevenančios ore, sklendžiančios ritmiškai banguojančiais plaukais, džiugesys, šviesa, puikios emocijos. Tai yra tikrai vienas iš gražiausių Morkūno luitinio stiklo darbų ir turbūt vienas iš gražiausių moteris interpretacijų kūryboje.
– Jūsų vertinimu, kiek toks vitražas galėtų būti įvertintas?
– Apie vertę tikrai yra labai sunku kalbėti. Vitražas apskritai yra labai brangi meno rūšis, nes tai yra rankų darbas, brangios medžiagos, įranga, stiklas, o luitinis vitražas yra dar keliskart brangesnis, nes reikia stiklo fabriko, kur būtų galima stiklą lydyti, lieti į formas, jas atkaitinti daug parų, netgi savaitėmis, montuoti į betoną ir taip toliau. Pats amatas yra labai brangus, jį sunku vertinti.
Kitas dalykas, tie vitražai buvo daromi trumpą laiką, kokius 2-3 dešimtmečius ir jau daug laiko jie nėra daromi. Patys suprantame, kai dailininkas yra miręs arba menas yra miręs, jau daugiau niekada toks nebus sukurtas, todėl sukurti darbai tampa išskirtinėmis vertybėmis. Luitinio vitražo Lietuvoje turbūt yra kelios dešimtys. Kiekvienas jų yra unikalus ir užima visą galinę sieną rūsio erdvės, gal porą dešimčių kvadratinių metrų. Sveria taip pat daug, nes vitražas buvo daromas atskirais segmentais, kvadratais, kurių vienas ar du drūti vyrai vos pakeldavo ir iš tų kvadratų sumontuota ištisa siena. Ten yra daug tonų, stiklo ir betono.
– Ir spalvotas stiklas be galo brangus.
– Jis yra labai brangus, nes vienetinis verdamas stiklas, liejamas į specialiai pagamintas formas. Tai labai sudėtinga technologija, kuria dabar Lietuvoje jau niekas nebedirba. O pasaulyje, gal Amerikoje ar Vokietijoje dar likę porą dirbtuvių, kurios ligi šiol kultivuoja šią meno sritį, bet žymiai mažesniais masteliais.
– Jūsų manymu, kokia dabar yra šio vitražo lemtis? Kas su juo gali atsitikti?
– Labai tikiuosi, kad ši pakilusi banga bus labai pozityvus postūmis šio vitražo likime, nes jis galbūt porą dešimtmečių buvo neprieinamas visuomenei, užsidarius barui „Laumė“ ir nežinome jo likimo. Sklido įvairios kalbos, kad jis yra užkaltas, uždarytas, galbūt užmūrytas, gal apskritai išdaužytas. Spėliodavome, kur jis yra ir kaip jį dabar surasti. Pats esu kažkada vaikščiojęs aplinkiniais kiemeliais ir bandęs patekti į vidų, bet taip ir nesuradau, kur tos durelės. Dabar, kai paaiškėjo, kad vitražas yra savo vietoje, puikios būklės ir išsaugotas, nesudaužytas, jam nėra pakenkta, viskas yra gerai, tikimės, kad jis toks ir išliks.
Šiais metais jam sukanka 50 metų ir pagal mūsų valstybės įstatymus, meno kūrinys, kuriam yra 50 metų, tampa saugomas valstybės. Labai tikiuosi, kad Kultūros vertybių departamento atstovai įsijungs į šį procesą ir jis įgaus statusą ir apsaugą.
– Ar galima jį iš šios vietos perkelti ir kažkur eksponuoti?
– Deja, tai yra monumentalus kūrinys, betonas, stiklas, tai yra tonų tonos. Jis yra sumontuotas konkrečiai erdvei ir net neįsivaizduoju situacijos, kad jį būtų galima iškelti ir kažkur kitur eksponuoti.
– Reiškiasi, šio klubo likimas bus ne tik linksminti, bet ir kultūrinti žmones.
– Tai mes ir juokaujame, kad gal visai nebloga idėja, pavyzdžiui, „Open House Vilnius“ programoje atverti duris bent vienas nakčiai visuomenei, kad pamatytų šį puikų meno kūrinį.
Kopijuoti, platinti, skelbti LNK.lt turinį be LNK.lt raštiško sutikimo draudžiama.
