Kovo 11 d. buvusio Vilniaus Lukiškių kalėjimo išorinės sienos (Lukiškių skg. 6) atidengta atminimo lenta, kuri skelbia: „Šioje vietoje buvo Lietuvos totorių kapinės, kurios 1901 – 1902 m. statant Lukiškių kalėjimą caro valdžios sprendimu sunaikintos. Nuo 19402-15 čia buvo kalinamas iškilus Lietuvos totorių visuomenės veikėjas, teisininkas Olgierdas Naimanas Mirza Kričinskis. SSSR NKVD sprendimu išsiųstas į Gorkio kalėjimą Nr. 1. 1942-06-01 sušaudytas“.
Šioje vietoje buvusios Lietuvos totorių kapinės egzistavo nuo totorių bendruomenės įsikūrimo XIV a. pabaigoje XV a. pradžioje. Memorialine lenta norima įamžinti čia buvusias senąsias Lietuvos totorių kapines ir iškilių Lietuvos totorių atminimą. Atminimo lentos pagaminimą parėmė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
Praeivis, eidamas dabartine Goštauto gatve ar Lukiškių skersgatviu net neįtaria, kad čia būta Lietuvos totorių bajorkaimio – akalicos, kuri vadinosi Totorių Lukiškėmis. Sovietmečiu šis pavadinimas buvo užmirštas. Totorių Lukiškės buvo pakankamai didelės – tai teritorija nuo šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios iki pat dabartinio Lietuvos Respublikos Seimo. Iki mūsų dienų išliko du pavadinimai sietini su Lukiškėmis – Lukiškių aikštė ir Lukiškių kalėjimas. Dabartinėje Lukiškių aikštėje XV a. ir vėliau totoriai ganė arklius. Prieš keletą metų atlikdami Lukiškių aikštės rekonstrukciją archeologai surado totoriškų strėlių antgalių ir moteriškus papuošalus.
1901 m. pradėjus statyti tuo metu patį moderniausią Rusijos imperijoje kalėjimą buvo sunaikintos senosios Lietuvos totorių kapinės. Taip pradėtos naikinti Totorių Lukiškės. Sovietų Sąjungai okupavus kraštą 1941 m., Lukiškių kalėjime buvo kalinami keletas Lietuvos totorių visuomenės veikėjų. Vienas jų – iškilus teisininkas ir visuomenės veikėjas Olgierdas Naimanas Mirza Kričinskis, kuris buvo areštuotas ir patalpintas į Lukiškių kalėjimą 1941 m. vasario 15 d., SSSR ypatingojo pasitarimo buvo sušaudytas Gorkio kalėjime Nr.1 1942 m. birželio 2 d. Jo brolis iškilus teisininkas Leonas Naimanas Mirza Kričinskis 1939 m. rugsėjo 27 d. areštuotas kito agresoriaus slaptosios policijos – gestapo ir tų pačių metų pabaigoje kartu su 12 tūkstančių Gdynės ir Pamario Lenkijos inteligentų sušaudytas Piasnicos miške šalia Veiherovo.
Vietovė, kuri ilgus šimtmečius buvo žinoma Totorių Lukiškių pavadinimu, šiandien nebeegzistuoja ir jeigu būtų išlikusi, būtų buvusi Vilniaus miesto centre. Totorių Lukiškėse buvo dvejos totorių kapinės, ant vienų iš jų pastatytas Lukiškių kalėjimas. Musulmonų kapinėse, kurios išliko iki XX a. antrosios pusės, tarp medžių ir antkapių stovėjo kukli medinė mečetė. Ji nuo seno buvo vienu iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės simbolių. Brutali sovietinė santvarka 1968 m. sunaikino mečetę ir kapines ir jų vietoje pastatė LTSR Mokslų Akademijos Puslaidininkių fizikos ir kitus institutus.
Kaip atsitiko, kad šalia Vilniaus miesto sienų prieš kelis šimtmečius buvo pastatyta islamo šventovė, kurios viršuje spindėjo šio tikėjimo simbolis – pusmėnulis? Totorių įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradžia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sietina su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu (valdymo metai 1392-1430). Tuomet XV a. pradžioje netoli Trakų ir Vilniaus atsirado skaitlingos totorių gyvenvietės. Tais laikais Totorių Lukiškėse ir buvo įkurta totorių kolonija.
1631 m. Jano Kierdėjaus atliktos Lietuvos totorių valdų revizijos duomenimis Lukiškėse buvo 32 namai ir gyveno 192 totoriai.
XVI-XVII a. vokiečių ir olandų geografai dažnai mini Vilniaus priemiestį, kuriame gyvena totoriai. Skurdūs mediniai ir turtingesnių totorių namai Totorių Lukiškėse ratu supo mečetę.
XVII ir XVIII a. Lukiškėse gyveno totoriai Bairulevičiai, Bielickiai, Abramovičiai, Aleksandrovičiai, Jakubovskiai, Makovieckiai, Safarevičiai, Niedzvieckiai, Snarskiai, Siuniekevičiai ir kiti.
Kaip gi atsirado Lukiškių pavadinimas? Istoriniuose šaltiniuose randame informacijos, kad šias žemes valdė totorius vardu Luka ir XVI a. pradžioje jas testamentu padovanojo savo palikuonims. Beje, su totoriais susijusių Lietuvoje galime rasti ir daugiau gyvenviečių pavadinimų. Kad ir Kaišiadorių, kurių pavadinimas kilo nuo totoriaus karžygio Chaišadaro, gyvenusio XVI pirmojoje pusėje, asmenvardžio.
