Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo užsienyje yra gana daug. Vieni iš mums svarbių kilnojamųjų kultūros vertybių, esančių užsienyje, yra Gedimino laiškai – jau 700 metų reprezentuoja Lietuvą kaip atvirą ir draugišką šalį. Iš viso yra žinomi 6 Gedimino laiškai (deja, originalai neišlikę, tik jų nuorašai). Norite savo akimis pamatyti ir paskaityti, sužinoti, kuo kunigaikštis viliojo užsieniečius, kokiomis ydomis kaltino kai kuriuos dvasininkus? Vienas toks prieš 700 metų rašyto laiško nuorašas saugomas Rygoje, Latvijos valstybiniame istorijos archyve. Tai yra autentiškiausias Vilniaus miesto gimimą liudijantis dokumentas. Beje, šiemet sausio 25 d. minint Vilniaus gimtadienį Gedimino pilies bokšte buvo eksponuotas iš Rygos atvežtas Gedimino laiško nuorašas. Dabar jį pakeitė faksimilė, o nuorašas sugrįžo atgal į Rygą.
2023-ieji metai paskelbti Lietuvos sostinės Vilniaus ir Gedimino laiškų metais. Prieš 700 metų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino išsiųstame laiške pirmą kartą paminėtas Vilniaus vardas. Visuotinai sutariama, kad pirmasis vietovės paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose yra laikomas tos vietovės įkūrimo data. Vilniaus (lot. Vilna) vardą Vakarų pasaulis pirmą kartą išgirdo 1323 m. sausio 25 d., kuomet didysis kunigaikštis Gediminas savo antrajame laiške Europos miestams paminėjo Vilniaus vardą. Laiškas buvo skirtas „visiems krikščionims“: Liubeko, Sundo, Bremeno, Magdeburgo, Kölno ir kitų miestų piliečiams. Įdomu, kad viešieji ryšiai XIV a. veikė kiek kitaip, nei dabar, todėl anuomet buvo įprastą daryti originalių dokumentų nuorašus ir juos platinti tuometinėmis priemonėmis. Įdomu, kad aktualias naujienas buvo galima rasti ant bažnyčios durų. Tai savotiškas to meto „internetas“. Prie bažnyčių susirinkdavo daugiausiai žmonių, tad tikimybė, kad informaciją perskaitys, – garantuota.
Miestų valdytojai, gavę laišką, jį perskaitė, padarė jo nuorašus, paviešino, o originalą siuntė toliau. Padarė tai, ko ir prašė didysis kunigaikštis Gediminas savo laiške: „Prašome visų miesto tarėjų, kad šis raštas būtų nurašomas, o nurašytas prie bažnyčios durų prisegtas, ir pats laiškas dėl meilės mums be kokio nors atidėliojimo į kaimyninį miestą būtų persiųstas taip, kad Dievo šlovė supažindintų visus su juo. Melskite Dievo už mus“.
Gedimino laiškai atnešė lauktą rezultatą, į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos sostinę Vilnių persikėlė nemažai vokiečių pirklių ir amatininkų. Taip pat įdomu, kad atvykę užsieniečiai įsikūrė viename iš Vilniaus senamiesčio kvartalų, būtent iš čia ir kilęs vienos iš seniausių sostinės gatvių pavadinimas – Vokiečių gatvė.
Kaip yra rašęs istorikas Stephenas C. Rowellas, rygiečiai nukopijavo Gedimino laiško originalą ir, vykdydami laiške pateiktus nurodymus, stengėsi išsiųsti jį į kitus miestus. Kelyje dokumentas buvo sunaikintas, daugiau jo kopijų neišliko. Laiškas kviečia kolonistus, pirklius, amatininkus, kareivius, žemdirbius ir jų dvasios ganytojus atvykti į Lietuvą. Laiškas skirtas plačiajai Europos visuomenei (usque Romam), nors vokiečių miestai paminėti pirma. Kaip tik ši frazė usque Romam vartojama to periodo rusiškuose tekstuose ir reiškia: iki tolimiausių krikščioniškosios civilizacijos postų; tai nėra tiksli nuoroda į Romos vyskupo būstinę, kurią Gediminas žinojo tuo metu esant Avinjone. Gediminas teigia parašęs popiežiui, gavęs atsakymą ir laukiąs greito popiežiaus pasiuntinių atvykimo. Todėl prašo miestų, esančių pakeliui į Lietuvą, paramos.
„Gediminas aprašo naujus bažnyčių statybos planus ir pranciškonams bei dominikonams rodomą svetingumą. Jis priima visus dvasininkus, išskyrus tuos, kurie parduoda savo vienuolynus kaip tvirtoves, — tarkim, cistersus, kurie pardavė Daugavgryvą Vokiečių ordinui 1305 m., todėl riteriai galėjo blokuoti rygiečių priėjimą prie jūros kada panorėję. Naujakuriams kunigaikštis siūlo labai priimtinas sąlygas Lietuvoje — dešimčiai metų jie atleidžiami nuo importo ir eksporto mokesčių, nemoka dešimtinės, commune vulgus gauna teisę gyventi pagal Rygos įstatymus arba bet kokius kitus, jei geresnių atsirastų. Pabaigoje Gediminas prašo laišką nukopijuoti, pakabinti ant bažnyčios durų, tada išsiųsti originalą į kitą miestą. Matome, kaip kunigaikštis naudojasi Bažnyčia platindamas savo siūlymą ir užtikrina užsieniečius, kad atvykimas į Lietuvą neatitrauks jų nuo tikėjimo sakramentų, tad mažai stebina, jog Gediminas ilgėliau stabteli ties savo požiūriu į Bažnyčią. Tokias nuolaidas galėjo siūlyti tik Gediminas. Panašių priemonių ėmėsi Ordinas, Lenkijos karalius ir kunigaikščiai bei Pietvakarių Rusijos kunigaikščiai“, – teigia S. C. Rowellas.
Artimiausiu metu paskelbsime visą turimą Lietuvai reikšmingų kilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, kurį sudaro daugiau kaip tūkstantis objektų.
KPD informacija
