Vilniaus miesto studija

Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai. Žvėrynas

Išsamiai apie Vilniaus istoriją, architektūros ir kitus lankytinus objektus galite paskaityti knygoje Pasižvalgymai po Vilnių: miesto mikrorajonai“. Tai leidinys apie beveik 60 Vilniaus vietovių. Pateikiama informacija apie 21 Vilniaus seniūniją (Antakalnį, Fabijoniškes, Grigiškes, Justiniškes, Karoliniškes ir t. t.) ir joms priklausančias mažesnes vietoves. Šios knygos tekstai daugiausia yra publikacijų santraukos, parengtos pasinaudojant įvairių autorių, rašiusių apie Vilnių, darbais. Jie nurodomi prie kiekvieno teksto pateikiamuose literatūros sąrašuose. Leidinys iliustruotas šių dienų nuotraukomis ir senąja ikonografija, saugoma Lietuvos muziejuose ir bibliotekose. Knyga skiriama moksleiviams ir visiems besidomintiems miestu.

Vilnius vis kitoks – romantiškas savo senamiesčio gatvelėmis, svajingas vilnijančiame Užupyje, siekiantis debesis Šnipiškėse, vėjuotose Fabijoniškėse, paslaptingas Markučiuose… Tiek daug paslapčių ir neatrastų vietų Vilnius slepia. Pasižvalgykime po Vilnių kartu.

Žvėrynas

Žvėrynas – vienas gražiausių Vilniaus mikrorajonų, įsikūręs dešiniajame Neries upės krante. Tai tarsi atskiras miestelis Vilniaus centre. Perėjęs senąjį Žvėryno tiltą, patenki į unikalią, sodybomis užstatytą aplinką, kur namai skendi soduose ir pušynuose. Tokios oazės kūrimuisi įtakos turėjo istorinės aplinkybės.

 

Dabartinėje Žvėryno teritorijoje nuo seno ošė pušynas, iki XIX a. vidurio priklausęs LDK didikams Radviloms. Storų medinių rąstų apjuostame plote jie buvo įkūrę medžioklės rezervatą, laikė stumbrus, briedžius, stirnas, lapes ir kitus žvėris. Iš čia ir kilęs vietovės pavadinimas. Išlikusiuose to meto dokumentuose kalbama ir apie čia stovėjusius Radvilų medžioklės namus, bet konkrečių įrodymų nėra. Šiandien legendinę vietovės praeitį primena Stumbrų, Lūšių, Elnių, Lokių, Stirnų, Sakalų vardais pavadintos gatvės.

Manoma, kad XVI a. viduryje šiaurinėje Žvėryno dalyje buvo ir Žygimanto Augusto rūmų Vilniuje paiždininkio Ivano Saltono dvaras. Iš Saltono vardo atsirado vietovardis Saltoniškės. Iki XIX a. pradžios dabartinė Žvėryno teritorija buvo vadinama abiem vardais: senuoju – Saltoniškės ir naujuoju – Žvėrynas.

Iki XVIII a. Žvėryno giria buvo aptverta aukšta aštriakuole medine tvora. XVIII a. vietovės dalis buvo paversta parku – su takais, retais medžiais ir gėlynais. Čia ganėsi stirnos, danieliai, kiti gyvūnai. Žvėryno parko teritorijoje išlikę du tvenkiniai, iškasti dar XVI a. Tvenkinius papildo šaltiniai, iš jų vanduo teka į Nerį. Parke yra išlikęs ir senas malūnas. Į jį XVI a. nuo Karoliniškių kalvų, iš aplinkinių kaimų, grūdus veždavo valstiečiai. Iš Vilniaus pusės malūną buvo galima pasiekti nuo Žaliojo tilto sukant vieškeliu palei upę.

 

XIX a. pradžioje Žvėryną paveldėjo kunigaikštis Levas Vitgenšteinas. Apie 1825 m. vakarinėje teritorijos dalyje (dabartinėje Birutės gatvėje) jis pastatė medinę rezidenciją, kurioje atostogaudavo Vilniaus generalgubernatoriai. XIX a. vietovės šeimininkai ne kartą keitėsi. 1892 m. Žvėryną nusipirko Sankt Peterburgo I-os gildijos pirklys Vasilijus Martinsonas. 1893 m. jis suskirstė žemes į stačiakampius sklypus ir pradėjo pardavinėti vilniečiams. Žvėryno gamtinė teritorija (miškas ar laukai) lėmė pirkėjų luomą, jų užmojus. Pietinėje dalyje, Miško zonoje, tarp gausių želdinių, rezidencijas arba nuomojamus daugiabučius namus statėsi turtingi ir kilmingi valdininkai. Neturtingi miestiečiai taip pat apsigyvendavo Miško zonoje, statėsi 2-4 butų gyvenamuosius namus. Šiaurinėje dalyje, arčiau Karoliniškių šlaitų, Lauko zonoje, kūrėsi gretimų kaimų valstiečiai. Jų sklypo dydis tiesiogiai priklausė nuo turimų pinigų, todėl Lokių, Stumbrų, Stirnų gatvėse buvo labai siaurų žemės rėžių.

Žvėryno gatvės pradėtos formuoti 1896 m. XIX a. pabaigoje čia stovėjo apie 150 gyvenamųjų namų, buvo 12 visiškai užstatytų gatvių. Vakarinėje Žvėryno dalyje (Miško zonoje) gatvės taisyklingai suskirstytos į kvadratus, o rytinėje – visos lenktos, prisitaikiusios prie gamtos formų. Seniausia gatvė, jungianti Šnipiškes su Karoliniškėmis per Žvėryną, buvo Latvių gatvė. Per ją žmonės vykdavo į malūnus ir į generalgubernatoriaus rezidenciją. Po jos susiformavo Birutės gatvė, vėliau Vytauto gatvė.

 

Ar kada nors atkreipėte dėmesį, kad stambesnės Žvėryno gatvės gavo kunigaikščių vardus? Centrinei vietovės gatvei suteiktas Kęstučio vardas. Ją nuo pietinės pusės statmenai kerta jauniausio Gedimino sūnaus Liubarto gatvė. Stovėdami Liubarto ir Kęstučio gatvių sankryžoje ir žvelgdami šiaurėn, pastebime, kad iš kairės lygiagrečiai Kęstučio gatvei tęsiasi jo žmonos Birutės gatvė, o iš dešinės – Kęstučio ir Birutės garsiausio sūnaus Vytauto gatvė. Žvelgdami į Žvėryną pro lėktuvo langą arba skrisdami oro balionu, pamatytumėte, kad šios keturios stambios gatvės sudaro Gediminaičių stulpų ženklą, tik labiau nei įprasta ištęstą. Tokius pačius išraižytus Gediminaičių stulpus turi ir vienas žymiausių Žvėryno paminklų – rusvo porfyrinio granito akmuo, esantis dešiniajame Neries krante, Vytauto gatvės pabaigoje. Manoma, kad jis žymėjo didžiojo kunigaikščio žemių ribas Vilniaus apylinkėse.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Žvėrynas formavosi kaip kurortinis priemiestis. Čia buvo vandens gydyklos, maudyklos su mineraliniais vandenimis, pirtys. Kursavo arkliais traukiamas tramvajus. Po Pirmojo pasaulinio karo Žvėryne pradėtos grįsti gatvės, sutvarkytas vandentiekis, kanalizacija, įvesta elektra. Žvėryno gatvėmis važinėjo ne tik autobusai. Prie Vingio parko iki 1957 m. siaurais geležinkelio bėgiais važiavo traukinys. Priėjimą prie traukinio saugojo kareivis.

 

Ar žinote, kad 108 seni Žvėryno gyventojų namai yra vertingas medinės architektūros paveldas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą? Profesionalūs architektai ir paprasti kaimo dailidės papuošė statinius įspūdingais medžio raižiniais (beveik niekur nesikartojančiais). Pastaraisiais metais senojo Žvėryno mediniai namai nyksta, jų vietoje statomi dideli pastatai, kurie keičia urbanistinį rajono vaizdą, tuo sukeldami architektų ir vietinių gyventojų diskusijas ir nepasitenkinimą. Gal matėte kino režisieriaus, operatoriaus Vytauto Damaševičiaus sukurtą dokumentinį filmą „Išnykstantis Žvėrynas“, kuriame pasakojama apie mikrorajono medinę architektūrą? Menininkas renka albumus su senovinėmis Žvėryno nuotraukomis, stengiasi ne tik surasti pavaizduotus senuosius medinius namus, bet ir šalia jų nusifotografavusius žmones arba jų artimuosius…

Jūsų dėmesiui elektroninė leidinio versija:

 
Įvertink šį straipsnį
Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!
3 skaitytojai (-ų) įvertino
Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Rekomenduojamas VIDEO
Back to top button