Vilniaus istorija

„Šimtmečio spalvos“ – nuspalvintos Lietuvos praeities nuotraukos

Viena nuotrauka gali papasakoti daugiau už tūkstantį žodžių. O įspūdingos nuotraukos iš Lietuvos literatūros ir meno archyvo gali įamžinti valstybės šimtmetį – sukaktį, kuri gaivina tautinį pasididžiavimą, vienybę ir žvilgsnį į ateitį. Lietuvos šimtmečio istorija tapo pamatu unikaliam „Šimtmečio spalvų“ projektui, kuriuo „Stumbras“ per šiuolaikines technologijas sujungė įdomiausius istorijos kadrus.

Projektas bendram darbui suvienijo 28 profesionalų komandą. Iki projekto pradžios peržiūrėta daugiau negu 6000 nuotraukų. Atrinkta 50 išskirtinių kadrų, kurių seniausias užfiksuotas 1918 metais. Nuotraukų spalvinimo procesas jau užtruko daugiau negu 300 valandų ir vis dar tęsiasi. Todėl stebėdami „Šimtmečio spalvų“ projektą kaskart išvysite vis daugiau nematytų fotografijų. Įspūdinga nuotraukų galerija yra nuolat papildoma.

Kiekviename etape – naujos nuotraukos ir pasakojimai

Kiekviena kruopščiai nuspalvinta fotografija – ryški nuoroda į praeitį, supažindinanti visuomenę su Lietuvos istorijos momentais, žmonių gyvenimo kasdienybe ir kultūra. Projektas „Šimtmečio spalvos“ išsiskleis per kelis etapus, todėl projekto iniciatoriai tikisi skaitytojus nuolat stebinti įdomiais faktais, įžvalgomis ir detalėmis.

Artėjanti Lietuvos valstybės šimtmečio sukaktis suteikia puikią progą nauju būdu pažvelgti į praeitį ir įprastiems istorijos tyrinėjimams pritaikyti inovacijas. Būtent dėlto „Stumbras“ inicijavo projektą „Šimtmečio spalvos“.


„Savo 110 metų sukaktį „Stumbras“ pažymėjo pernai, todėl suprantame, kaip svarbu iš anksto pasiruošti šventei. Pasveikinti Lietuvą su Nepriklausomybės šimtmečiu nusprendėme sukurdami ilgalaikį projektą, kuris manome turi išliekamąją vertę. Projektas „Šimtmečio spalvos“ sujungia istoriją ir mūsų krašto vertybes, o mus supančią aplinką praturtina inovacijomis, pripildo atradimų, naujų žinių ir neregėtų dalykų“, – teigia „Stumbro“ direktorius A. Čiburys. Jis atkreipia dėmesį, kad visų projekto nuotraukų vaizdus papildo ir paaiškina aprašymai, galintys suteikti naujų istorinių žinių bei įspūdžių.

„Kad sukurtume naujovišką dovaną Lietuvos valstybei, sudarėme komandą iš istorijos ekspertų ir grafikos dizaino meistrų. Mūsų patirtis rodo, kad bendras kūrybinis ekspertų darbas gali duoti vertingų rezultatų, tokių kaip Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms skirtas didžiausias trimatis istorinio mūšio maketas, kuris iki šiol eksponuojamas Lietuvos nacionaliniame muziejuje“, – primena A. Čiburys.

Įspūdingas ekspertinių žinių, naujų idėjų, technologijų ir istorinių vertybių derinys šiandien atsiveria projekto „Šimtmečio spalvos“ puslapyje.

Fotografijai reikėdavo leidimo

Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius Juozapas Blažiūnas sako, kad fonduose yra sukaupta daugiau negu 10 tūkstančių nuotraukų. „Didžioji turimų nuotraukų dalis yra atkeliavusios iš privačių asmenų. Lietuvos kultūros ir švietimo veikėjai savo archyvuose per daugelį metų sukaupė įspūdingas fotografijų kolekcijas. Taip pat saugome įvairių kultūros leidinių redakcijų bei organizacijų archyvus“, – teigia J. Blažiūnas.

Archyvo direktorius pabrėžia, kad XX a. pradžioje fotografams reikėjo specialaus leidimo. „Fotografų veikla buvo griežtai kontroliuojama. Vieni galėjo fotografuoti tik portretus, kitiems pavykdavo gauti leidimą fotografuoti miestą, tik šiukštu, nefiksuoti geležinkelio, tiltų, administracinių pastatų. Situacija kardinaliai pasikeitė 1920 metais – nuo tada fotografuoti galėjo kiekvienas“, – pastebi J. Blažiūnas ir priduria, kad fotografijos iliustruoja istoriją – puikiai papildo dokumentų tekstus, leidžia geriau suvokti tų dienų kontekstą.

J. Blažiūnas pabrėžia, kad praėjusio amžiaus pradžioje nuotraukos buvo didelis turtas, o fotografija – brangus malonumas. Todėl įamžinimo vertos progos ir įvykiai būdavo atidžiai atrenkami, o žmonės – parengiami išskirtinei akimirkai.

Sujungė žinias ir technologijas

Fotografijos entuziastas Gytis Burauskas pasakoja, kad žmonės senas nuotraukas mėgindavo nuspalvinti ir prieš 50 ar 100 metų, tačiau tai darė labai primityviai, naudodami buitinius įrankius ir paprastus dažus ar laką. Šiuolaikinės technologijos grafikos dizaineriams į istorines vertybes leido pažvelgti naujai ir pritaikyti inovacijas – skaitmeninės grafikos ekspertai efektyviai pritaikė įgūdžius ir technikas, kad įgyvendintų spalvų atgaivinimo idėją.

Vis dėlto net ir puikiai įvaldžius skaitmenines vaizdo apdorojimo programas, senų, autentiškų nuotraukų spalvinimas yra sudėtingas procesas. Spalvindami nuotraukas grafikos dizaineriai turi panaudoti tūkstančius atspalvių. Šį procesą galima lyginti su milžiniška spalvinimo knygele, tačiau užduotys iš „Šimtmečio spalvų“ projekto dalyvių reikalauja labai didelio tikslumo bei dėmesio detalėms – įmonės suburti skaitmeninės vizualikos meistrai dirba itin kruopščiai tarsi meno kūrinių restauratoriai.

Dirbant su archyvinėmis nuotraukomis projekto „Šimtmečio spalvų“ komandai tenka daug laiko skirti objektų paieškoms, mat reikia surasti daugiau nespalvotoje fotografijoje įamžinto konkretaus miesto, pastato ar automobilio vaizdų. Dizaineriai peržiūri daug kitų nuotraukų ar net senų filmų, todėl projekto sekėjų ateityje laukia vis naujų įdomybių.

Skaitmeninės grafikos programomis vieną nuotrauką retušuoti užtrunka apie 5-6 valandas, tačiau kartais dirbama ir ilgiau.

Rezultatus įdėmiai tikrina muziejininkai ir istorikai – ekspertai pasako, ar nuotraukas reikia koreguoti.

Dirbdami su archyvarais ir muziejininkais, nuotraukų retušuotojai nuolat turtina savo istorijos žinias. Pavyzdžiui, jie turėjo atkreipti dėmesį, kad prieš 100 ar 80 metų moterys beveik nenaudojo plaukų dažų, o eiliniai gyventojai dėvėjo drabužius iš natūralių audinių. Šios žinios iškart padiktavo spalvinimo sprendimus.

Atgaivintų ir nuspalvintų istorinių kadrų rasite projekto „Šimtmečio spalvos“ interneto svetainėje. Nepaprasta nuotraukų galerija yra nuolat papildoma.

Didysis Vilniaus potvynis, 1931 metai

Neries potvynis Vilniuje 1931 m. balandžio 25 d. sukėlė daug nerimo tikintiesiems. Vanduo užliejo katedros požemius, apgadino pamatus ir sienas. Vandeniui atslūgus miestiečiai išvydo šventovės sienose atsivėrusius plyšius. Kai 1939 metais meistrai ėmė remontuoti pastatą, katedros požemiai atvėrė stulbinamų paslapčių: buvo rasti istorinių asmenybių palaikai.

1931 metų balandį Vilniaus Katedros aikštė atsidūrė po vandeniu, o karstai su didikų ir kunigaikščių palaikais skendo šventyklos požemiuose. Dėl Neries potvynio gyvenimas Lenkijos okupuotame mieste sustojo: nutrūko elektros tiekimas, tūkstančiai žmonių buvo priversti ieškoti saugesnės pastogės, neveikė valdiškos institucijos ir transporto sistema. Žymė ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos liudija, kad Neries vanduo buvo pakilęs net 8,25 metro.

Užupis slepia Vilniaus nuodėmes, XX a. pradžia

Prostitutes nuo miesto centro atskyrė upė, kai populiarūs Vilniaus viešnamiai XIX amžiaus pabaigoje buvo priversti išsikraustyti į Užupio rajoną. Tokį miesto valdžios sprendimą lėmė stačiatikių dvasininkijos spaudimas. XX amžiuje Užupis ilgą laiką buvo slogų įspūdį paliekanti ir šiurpą kelianti vieta.

Lietuvos kariuomenė prie Vilniaus vartų, 1939 metai

Po sutarties su Rusija Lietuvos kariuomenė gavo leidimą įžengti į Vilnių 1939 metų spalio 28 dieną. Lietuvos gyventojai tai sutiko kaip jaudinantį  įvykį – ryžtingai  buvo perpjauti simboliniai vartai.

Lietuvos kariuomenė Vilniuje, 1939 metai, spalio 28 diena

1939 metų spalio 28 dieną Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių. Lietuvos kariams buvo įsakyta elgtis pavyzdingai ir kalbėti tik lietuviškai. Visiems varguoliams, kurie atėjo pasveikinti į sostinę įžengusios kariuomenės, buvo dalijama duona ir lauko virtuvėje Lietuvos karių pagaminta sriuba.

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

0 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.


Užsisakyti komentarų pranešimus
Pranešti apie
guest
0 Komentarai
Atsiliepimai
Peržiūrėti visus komentarus
Back to top button