Vilnius po Pirmojo pasaulinio karo tapo tranzitine sankryža iš Minsko į Karaliaučių ir iš Maskvos bei Sankt Peterburgo į Varšuvą. Vėliau – iš Lenkijos į Rygą. „Vilnius panašus į Varšuvą ir į kitus vidurio ir rytų Lenkijos miestus. Vilniaus barokas unikalus visoje centrinėje Europoje, o katedra lenkų istorikų vertinama kaip geriausias istorinio klasicizmo pavyzdys“, – pasakoja technikos mokslų architektūros habilituotas daktaras, Gdansko dailės akademijos dėstytojas Michal Pszczolkowskis. Maršrutas nr. 73 – Vilnius. Visuomeniniai pastatai bei Lenkijos tarpukaris – LRT PLIUS laidoje „Stop juosta“.
Vilniaus troško visi
Vilnius. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga. Žlugus didžiosioms imperijoms, susikuria devynios naujos nepriklausomos valstybės – taip pat ir Lenkija bei Lietuva. 1918 m. – progreso ir vilties metai. Lietuvos sostine skelbiamas Vilnius. Nežiūrint to, Vilnius vis dar yra okupuotas vokiečių. Dėl Vilniaus kovoja lenkai ir Rusijos bolševikai. Po metų po nepriklausomybės paskelbimo, Vilniaus kraštas tampa Lietuvos – Baltarusijos socialistine respublika. Vilniaus troško visi – buvo siekiamas sprendimas padaryti Vilnių ne ginčo, o taikos objektu.
Šiaudinė siena
1919 m. netoli Švenčionių gimė Lenkijos vadovas, maršalas Juzefas. Jo senelis Baltramiejus Gineitis valdė Pilsūdų dvarą Žemaitijoje. Juzefas Pilsudskis – vienas iš Lenkijos respublikos kūrėjų, istorikų teigimu išgelbėjęs nuo Rusijos bolševikų armijos ne tik Lenkiją, bet ir Vokietiją, užgrobdamas sostinę Vilnių. 1920 m. vėlyvą rudenį lietuviai sumuša lenkus Širvintose ir Giedraičiuose. Čia nustatoma neutrali zona – demarkacinė linija.
„Siena buvo nužymėta kartimi su pritvirtintais šiaudų kuokštais. Stulpų su valstybės simbolika tuo metu niekas nestatė. Sieną lietuviai praminė demarkacine, o dar neoficialiau – šiaudine siena“, – pasakoja VDU istorikas doc. dr. Kastytis Antanaitis.
Vilniuje – geriausi istorinio klasicizmo pavyzdžiai
Tautinė sudėtis krašte buvo labai plati ir įvairi. Lenkai teigia, kad lietuvių būta vos 6–8 proc. Tačiau lietuviai ir istorikai tikina, kad jų Vilniaus krašte buvo apie 25 procentus. „Visa įvairovė gavosi iš to, kad rusai nežinojo ir niekur nežymėjo tautybių“, – teigia K. Antanaitis.
Vilnius po Pirmojo pasaulinio karo tapo tranzitine sankryža iš Minsko į Karaliaučių ir iš Maskvos bei Sankt Peterburgo į Varšuvą. Vėliau – iš Lenkijos į Rygą. „Vilnius panašus į Varšuvą ir į kitus vidurio ir rytų Lenkijos miestus. Kaip pavyzdžiui, Vilniaus barokas, kuris unikalus visoje centrinėje Europoje, taip pat ir Vilniaus katedra, lenkų istorikų vertinami kaip geriausi istorinio klasicizmo pavyzdžiai“, – teigia technikos mokslų architektūros habilituotas daktaras, Gdansko dailės akademijos dėstytojas M. Pszczolkowskis.
Tarpukariu – didžiausios investicijos Varšuvai
„Lenkijos tarpukariu Vilniuje nebuvo sustojęs gyvenimas, tiesiog modernizacija ir valstybinė investicija į Vilnių buvo vėlesnė. Kai dabar mažesni Lietuvos miestai skundžiasi, kad visos investicijos eina tik į Vilnių, tai panaši situacija buvo ir Lenkijos tarpukario atveju. Ne vienas Lenkijos miestas skundėsi, kad visos investicijos eina į Varšuvos miestą, o pakraščiams nieko nelieka“, – pasakoja VU profesorė, architektūros istorikė Marija Drėmaitė. Pasak Marijos, Vilniaus modernizmo nesuprasime nematydami Varšuvos.
Bankas seifą atrakinti prašė vagies
Žinoma viena linksma istorija, įvykusi banko pastate tarpukariu – netikėtai dingo raktai nuo seifo, mieste kilo panika. „Sugalvota į pagalbą pasikviesti žinomą to meto vagišių, įsilaužėlį Špitsbrudką, bet su viena sąlyga, kad niekas neturi matyti kaip jis tą darys. Tuo metu jį sėdėjusį kalėjime Varšuvoje nutarta išlaisvinti ir atskraidinti kariniu lėktuvu į Vilnių. Šis po penkių minučių atrakino seifą“, – įdomiais faktais apie pastato istoriją dalinasi M. Pszczolkowskis.
Naujos visuomenės architektūra
Kita stotelė – taip pat Gedimino prospekte stovintys visuomeniniai draudimo bendrovės rūmai. Pastato funkcija nepakitusi – šiuo metu čia veikia poliklinika ir vaistinė. „Tai visiškai naujos visuomenės architektūra. Valstybinis draudimas įdiegiamas vos 1920 m., o Europoje suformuojamas 19 a. pabaigoje“, – pasakoja M. Drėmaitė.
