Įkurti pirmąją greitosios pagalbos tarnybą Europoje paskatino didelė nelaimė. 1881 m. Vienos Karališkame operos teatre kilęs gaisras nusinešė netoli 500 žmonių gyvybių. Daugelis jų mirė pakeliui į ligoninę. Įvykių liudininko profesoriaus Jaromiro von Mundy iniciatyva netrukus buvo įsteigta Vienos savanoriška gelbėjimo draugija. 1887 metais panašios draugijos ėmė steigtis Berlyne ir Londone. 1899 m. Vilniaus šviesuomenė pateikė gubernatoriui projektą, kurį įgyvendinus Vilnius būtų tapęs vienu pirmųjų rytų Europos miestu, turinčiu greitosios medicinos pagalbos stotį.
1899 m. gruodžio 20 d. patvirtinti draugijos įstatai skelbė: „Draugijos tikslas yra teikti nemokamą medicinos pagalbą įvykus nelaimingiems atsitikimams Vilniaus miesto gatvėse, visose viešose vietose, fabrikuose, gamyklose, geležinkelio keliuose ir kitur – Vilniaus mieste ir priemiesčiuose.“
Deja, šis projektas, įgyvendintas tik po trejų metų – 1902 m. gruodžio 8 d. Vilnius tapo penktuoju carinės Rusijos miestu, kuriame įsikūrė tokia institucija. Sostinę šiuo aspektu pralenkė trys dabartinės Lenkijos miestai (Varšuva, Lodzė, Čenstakava) ir dabartinės Ukrainos sostinė Kijevas. Vilnius savo ruožtu pralenkė didžiuosius imperijos miestus – Maskvą bei Peterburgą, o taip pat ir Rygą, bei Taliną.
Greitosios medicinos pagalbos draugijos prezidentu buvo išrinktas grafas Vladislovas Tiškevičius. Jo žmona Marija Kristina buvo paramos fondo globėja, pritraukusi į rėmėjus daugybę aukštuomenės atstovų.
Tačiau pradžia nebuvo lengva. Vladislovas 1902 metais už savo pinigus iš Vienos nupirko dvi arkliais traukiamas karietas, bei du medicininių reikmenų krepšius, kuriuos dalydavosi visą parą budintys penki gydytojai ir keturi sanitarai, pasirengę bet kada išvykti į nelaimės vietą.
Pirmoji Vilniaus greitosios medicinos pagalbos (GMP) stotis įsikūrė Dominikonų gatvėje, miesto dūmos patalpose. Tame pačiame pastate buvo įsikūrę ir ugniagesiai. Miesto valdžia GMP stočiai čia skyrė du kambarius. Jose buvo įrengti ligonių priėmimo, gydytojų ir sanitarų kambariai. Patalpos buvo elektrifikuotos, veikė telefono ryšys.
Stoties įkūrimo iniciatoriams teko išspręsti nemaža organizacinių ir finansinių problemų. GMP stotis buvo išlaikoma iš labdaros ir draugijos narių mokesčio. Kadangi iš pradžių Vilniaus greitosios medicinos pagalbos draugija turėjo vos 30 narių, lėšų nuolat trūko. Bet Vladislovas su Marija rankų nenuleido ir problemas sprendė originaliai. Pirmuosius arklius karietoms pasiskolino iš ugniagesių, o lėšas rinko organizuodami koncertus, loterijas, labdaringus pietus bei rinkliavas gatvėse.
Entuziastų nepalaikė nei miesto administracija, nei visuomenė, nes manyta, kad jei mieste nėra pramonės – nebus ir traumų. Vadinasi, tarnyba neturės darbo. Tačiau tikrovė jų abejones išsklaidė – per pirmąjį darbo mėnesį skubi medicininė pagalba buvo suteikta 223 ligoniams, per 1903 metus aptarnavo jau 3414 pacientų.
1904 m. Vilniaus greitosios medicinos pagalbos draugija jau turėjo 321 narį. 1911-ais metais kompaniją „Marijai” ir „Sofijai” (taip meiliai vilniečiai praminė greitosios pagalbos karietas) papildė trečioji karieta, pavadinta draugijos įkūrėjo garbei – „Vladislovas”. Vėliau įsigyta ketvirtoji karieta buvo vadinama tiesiog „Vilniete” („Wilnianka”) .
Pacientų skaičiai nuolat augo, o iki Pirmojo Pasaulinio karo Vilniaus GMP stotis suteikė pagalbą apie 57 tūkst. pacientų.
Matydama įkurtos GMP stoties rezultatus, miesto administracija pradėjo labiau ja rūpintis – paskyrė geresnes patalpas, iš ugniagesių fondo davė arklių ir vežiką, miesto policiją įpareigojo padėti stoties darbuotojams, kai šie teikdavo medicinos pagalbą girtiems ar gatvės muštynėse nukentėjusiems asmenims.
1926 metais įsigytas pirmasis greitosios pagalbos automobilis – 11-os metų naudotas „Ford”, leidęs dūmus ir dažnai užgesdavęs, kai radiatoriuje užvirdavo vanduo.
1930 – 1932 metais buvo atlikta radikali institucijos reforma ir pati tarnyba perkelta į kapitališkai suremontuotą Pranciškonų vienuolyno pastatą (dab. Pranciškonų g. 4), specialiai pritaikytą jos reikmėms. Pirmame aukšte buvo įrengtas laukiamasis, persirengimo kambarys, pacientų apžiūros kabinetas, vaistinė. Antrajame įsikūrė budintys gydytojai, sanitarai, vairuotojai, čia buvo įrengta virtuvė, vonios kambarys. Visuose svarbesniuose kabinetuose buvo įrengti telefonai. Kieme pastatytas naujas garažas trims greitosios pagalbos automobiliams – minėtam „Ford” ir vėliau įsigytiems „Tatra” ir „Chevrolet”.
Pranciškonų gatvėje greitosios medicinos tarnyba veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Po karo pastate įsikūrė viena iš sveikatos priežiūros įstaigų, o 2004 m. pastatas grąžintas pranciškonams. Dar ir šiandien ant Pranciškonų g. 4 pastato galima rasti išlikusį užrašą „Pogotowie Ratunkowe” (liet. Greitoji pagalba).
Informaciją parengė Andrius Pavelko
Tekstas iš Vilniaus pažinimo platformos „Neakivaizdinis Vilnius”, kurio idėja – skatinanti vilniečius ir miesto svečius pažinti alternatyvią Vilniaus pusę. Daugiau informacijos rasite www.neakivaizdinisvilnius.lt
