Nors šiandien statybų sektoriuje pagrindinės temos yra tvarumas, inovacijos, dizainas, VšĮ „Atnaujinkime miestą“ vadovės Eglės Randytės nuomone, svarbu nepamiršti ne tik gražinti miestą, bet ir kurti ryšį su žmonėmis. „Dirbdama su renovacijos procesais pastebėjau, kad kažką keisti ryžtamės tik tada, kai kažkas nutinka. Dėl to būtinas nuolatinis dialogas su visuomene. Be jos palaikymo ir pritarimo ekspertai yra bejėgiai įgyvendinti savo vizijas“, – tikina ji.
Jau ketverius metus esate „Atnaujinkime miestą“ vadovė. Pastovumas Jums svarbus?
Renovacijos sritis yra gana dinamiška, tad pastovumo mūsų darbe mažai. Manau, kad, mes, žmonės, iš prigimties esame prieraišūs. Prisirišame prie namų, rajono, televizijos kanalo, mėgstamos veiklos. Tai – mūsų prigimtinė savybė.
Dar iki perimant „Atnaujinkime miestą“ vairą, atrodė, kad renovacijos srityje trūksta proveržio, nedžiugina rezultatai. Galbūt dėl to pasitaikius galimybei, sudalyvavau konkurse ir… tapau šios įstaigos vadove. Nors pirmaisiais mėnesiais tikrai nebuvo lengva, mano entuziazmas buvo didesnis už jaudulį. Pamenu, tuo metu renovacijos procesų valdymas buvo gana chaotiškas, reikėjo bent jau minimalios higienos. Pamažu susidariau įspūdį, kad įstaigos struktūroje reikalingi pokyčiai. Kadangi sakoma, jog viso dramblio iš karto nesuvalgysi, reikėjo apsispręsti nuo ko pradėti.
Problemos, iššūkiai Jūsų negąsdina?
Iš prigimties esu žmogus, kuriam įdomu konstruoti, analizuoti, ir spręsti iš esmės. Galbūt dėl to ir studijavau inžineriją, po to – vadybą. Visąlaik noriu prisiliesti prie kažko naujo, suteikti tam prasmės. Esu iš tų, kurie sunkiomis dienomis pasiraitoja rankoves ir daro tai, ką reikia daryti.
Neskaičiuojate viršvalandžių?
Matyt, tokia vadovo dalia – nuolat jausti pulsą. Tačiau tikrai negyvenu nuolatinėje įtampoje. Man keista, kai tam tikrą rutiną savo noru kasdien išgyvenantis žmogus skundžiasi, juk niekas jo neverčia – manau, kad kiekviename darbe ar profesijoje visuomet yra labai daug galimybių, kaip ir ką patobulinti ir įnešti kažką naujo.
Kas svarbu renkantis komandą?
Pastebiu, kad kai kurie žmonės augindami savo komandą stinga laiko su kiekvienu susipažinti, praleisti šiek tiek laiko. Man atrodo, kad parodyti dėmesį savo darbuotojui, kolegai, yra būtinybė. Noriu suprasti, kur žmogus jaučiasi geriausiai, kokios jo dabartinės kompetencijos ir kur jis galėtų tobulėti. Pagrindinės vertybės žmoguje man – noras augti individualiai ir su komanda bei siekis spręsti problemas. Tik kalbėti apie tai, kas blogai ar kas neramina yra paprasčiau, negu ieškoti sprendimo būdų. Aišku, ši pozicija – ne kategoriška, nes viskas priklauso nuo intencijos. Manau, jeigu analizuoji, eini į gylį, sieki išlukštenti problematišką situaciją – žinoma, kad viskas prasideda nuo aptarimo. Kiekvienas vadovas nuolat laviruoja valdydamas rizikas, o tai, ką mato kiti – tik ledkalnio viršūnė.
Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydama, kad daugumoje darbų yra daugiau negu viena problema. Stengiuosi susidėlioti prioritetus ir nepamiršti, jog tos, kurias nustumiu į šalį, savaime niekur nedingsta. Žinoma, visko vienas neaprėptum, tam yra komanda, kuria pasitikiu. Todėl labai svarbu, kad žmogus neateitų su požiūriu „aš viską žinau“. Kai prisijungiau, komanda turėjo kelis projektus ir su jais dirbo. Pagrindinis mano uždavinys buvo išjudinti renovacijos skaičius. Norėjau rasti būdą, kaip padidinti įgyvendinamų renovacijos projektų skaičių ir jau pirmaisiais metais užsibrėžėme ambicingą tikslą – 100 projektų per metus. Tam pasiekti su projektų plėtros komanda kasdien sėdėdavome užsidarę pasitarimų salėje, analizuodavome iššūkius ir situacijas, spręsdavome klausimus nuo to, kokią balsavimo dėžutę pakabinti iki inžinerinių renovacijos sprendinių pritaikymo galimybių.
Džiaugiuosi, kad per gana trumpą laiką „Atnaujinkime miestą“ komanda išaugino ir projektų skaičių ir komandą, kuri padidėjo nuo 17 iki 43 darbuotojų. Dėl svarbiausių klausimų visuomet tariuosi su kolegomis, nes jie yra profesionalai, kurie geriausiai išmano savo sritį ir gali pasiūlyti išeitis sudėtingose situacijose.
Šiuo metu su jumis dirba teisininkai, statybų inžinieriai, techninių procesų specialistai. Kaip pavyksta rasti bendrą kalbą?
Atsirenkame žmones, kuriems rūpi mūsų misija. Bendrą kalbą rasti padeda turimas bendras pamatas – vertybės ir žinojimas, kodėl mes čia ir ką čia veikiame. Manau, kad tai – pagrindinis susikalbėjimo elementas. Tačiau, žinoma, paties susikalbėjimo nebūtų be nuolatinio ir betarpiško bendravimo. Tai padeda dalykus suprasti ir matyti vienodai. Iki šiol laikausi principo, kad reikia kuo daugiau laiko skirti kandidatų atrankai – tam, kad paskui būtų lengviau. Nors pirmą įspūdį apie žmogų susidarome vos per kelias sekundes, bet tęsiant pirmąjį ar antrąjį darbo pokalbį, atsiskleidžia daugiau detalių. Detalės ir yra įdomiausia – juk CV visi mokame gražiai parašyti. Pokalbių metu stengiuosi suprasti, ar to žmogaus vertybės sutampa su mūsų įstaigos vertybėmis.
Jums svarbi lyčių lygybė?
Komandos narius renkuosi ne pagal lytį, o pagal vertybinį pamatą ir kompetencijas. Komanda susiformavo labai organiškai – šiuo metu kolektyve yra daugiau moterų nei vyrų, nors ilgus metu buvo įprasta, kad statybų sektoriuje daugiau dirbančių – vyriškos lyties atstovų. Stereotipai nyksta, visuomenė greitai išaugo ir pasikeitė. Rasti tinkamą darbuotoją ir užtikrinti sąlygas, kad jis liktų – sunku, tai reikalauja itin daug pastangų, todėl vadovui ypač svarbu neturėti išankstinių nuostatų dėl lyties, amžiaus ar neįgalumo.
Renovacijos projektų statistika sostinėje per pastaruosius metus pasikeitė į gerąją pusę. Atsižvelgiant į laikmetį – koronaviruso pandemija, ekonominė krizė – jis nebuvo pats paprasčiausias.
Lyginant su kitomis Europos šalimis, pasirodėme gerai. Aš, kaip nauja vadovė, negalėjau nuleisti rankų, pulti į paniką. 2020–ųjų pradžioje buvome suplanavę, kur organizuosime renginius, kokias namų bendruomenes kviesime, kaip pasakosime apie renovaciją, bet… prasidėjo pandemija. Teko atšaukti susitikimus, nežinojome, ką reikės daryti. Tačiau labai greitai prisitaikėme. Kai ieškai būdų – visada randi. Visuomenė perėjo į nuotolinį bendravimą – mes taip pat rengėme suplanuotus susitikimus „Zoom“ platformoje. Karantino metu nuotoliniu būdu susitikome su 250 daugiabučių namų bendruomenių. Pasiekėme beveik 15000 gyventojų. Tai pasiteisino, nes, visiems būnant namie, nebuvo sudėtinga prisijungti. Pastebėjome, kad gyventojams trūko dialogo ir atsakymų iš ekspertų lūpų. Tiek tada, tiek dabar jau gyvų susitikimų metu skiriame daug laiko diskusijoms ir atsakymams į klausimus. Nuomonių apie renovaciją yra įvairių dėl to, kad turimos žinios – labai skiriasi. Kai kurie galvoja, kad renovacija – tai tik fasado apšiltinimas ar šilumos punkto pakeitimas. Susitikimų metu detaliai nupasakojame, kas iš tiesų yra renovacija.
2022 metų pradžioje laukė dar vienas išbandymas. Ilgai džiaugtis gerais skaičiais (paraiškų buvo gauta keliolika kartų daugiau nei anksčiau) negalėjome, nes prasidėjo karas, krizė, trūko statybinių medžiagų, sutrūkinėjo tiekimo grandinės, išaugo kainos. Džiaugiuosi, kad su Vilniaus miesto savivaldybe radome greitus ir efektyvius sprendimus kilusioms sudėtingoms situacijoms.
Pakeitėte žmonių požiūrį į renovaciją?
Manau, kad taip. Tačiau požiūrio keitimas – ilgas procesas. Per žinias išgirdusi apie gaisrą, kilusį dėl netvarkingos priešgaisrinės sistemos, ar nukritusį balkoną pagalvoju, kad to namo gyventojai pavėlavo. Norėčiau, kad nelauktume, kol nutiks blogiausia… Mokėdami dideles sąskaitas už remontus ar avarijų likvidavimus, puikiai suprantame renovacijos teikiamą naudą, tačiau sprendimus priimame greičiau, tada, kai kažkas atsitinka.
Kaip manote, ar sunku pakeisti daugelio požiūrį į statybų sektorių? Dabar lyg ir egzistuoja supratimas, kad pastatai turėtų būti ekonomiškesni, tačiau vietoje to, kad modernizuotume senus, norime griauti ir statyti naujus.
Daugeliu atvejų tai yra mitas. Dar nei vienas gyventojas nenorėjo griauti savo namų ir statyti iš naujo. Nors tikrai yra itin blogos fizinės būklės namų, senieji daugiabučiai, stambiaplokščiai namai, statyti sovietmečiu, yra stigmatizuojami dėl savo nepatrauklios išvaizdos. Pamačius senus blokinius pastatus su byrančiais balkonais ir trūkinėjančiomis siūlėmis, gali pasirodyti, kad jie – nebetinkami gyvenimui. Tačiau jų konstruktyvas – patvarus ir renovacija puikiai išsprendžia visas bėdas. Tai kartu yra ir tvariausias galimas sprendimas tokiems pastatams. Griauti ir statyti – nei pigiau, nei tvariau.
Tikriausiai neišvengiamai tenka ir rizikuoti ir klysti. Jums pažįstami šie jausmai? Kokios klaidos išmokė daugiausiai?
Gyvenime tikriausiai nėra nieko pastovesnio už pokyčius. O šioje srityje jų tikrai netrūksta. Manau, kad svarbu į tai žiūrėti kaip į natūralų procesą. Visi procesai yra tarpusavyje susiję, todėl pajudinus vieną – neišvengiamai pajudės ir kitas. Toks tikslingas procesų „judinimas“, siekiant kitokio rezultato, yra įdomus ir kūrybingas procesas, kuriam būtinai reikia analitinių ir vadybinių gebėjimų. Na ir žinoma ryžto rizikuoti. Mano, kaip vadovės užduotis – užtikrinti kad strateginiai pokyčiai būtų įgyvendinami laipsniškai, kad komanda juos priimtų ir jiems pritartų. Esame nuolat besimokanti organizacija, o kai mokaisi kažką naujo – neišvengsi klaidų ar netobulumų. Svarbiausia, kad žinome, jog būnant tobulėjimo ir mokymosi procese – kartais klysti natūralu (ar normalu?).
Kokia Jūs užvėrusi biuro duris?
Mėgstu gaminti maistą, o mano antra pusė – valgyti (šypsosi). Gamindama atsipalaiduoju. Taip pat labai patinka leisti laiką miške, ilgi pasivaikščiojimai. Nors darbe esu komandos žmogus, kalbant apie mokslus, kompetencijų kėlimą, esu individualistė – man geriau sekasi vienai. Neišsėdžiu ilgai vienoje vietoje, jei nieko naujo neišgirstu. Išties, tai užvėrusi biuro duris netampu kitu žmogumi. Nuo kolegų neslepiu nei pomėgių, nei savo būdo savybių.
