Sausio 10 d. 19 val. Menų spaustuvėje (Šiltadaržio 6, Vilnius) – premjera – gyvo garso ir judesio spektaklis „Out of the Box“. Spektaklis apjungia 3 skirtingo amžiaus, profesinio išsilavinimo ir gyvenimiškos patirties atlikėjus: mimą, muziką ir šokėją, kurie spektaklio metu vysto žmogaus santykio su dėže temą…
Šiandienos virtualios realybės ir post-pandeminiame kontekste, kuomet gyvename vis uždariau, dažnas pasijuntame lyg įsprausti į dėžę, tarp kambario sienų ar ekranų kvadratuose. Visiems žinomas rašytojas Kobo Abė žmonių susvetimėjimą ir dabarties visuomenės priešiškumą asmenybei analizavo romane „Žmogus-dėžė“. Po daugiau nei 30 metų tai vėl tampa aktualia tema. Tačiau, šiuo atveju dėžės samprata artikuliuojama ir kaip pozityvi inspiracija. Tokia, kaip, pavyzdžiui, A. de Saint-Exupery apsakymo „Mažasis princas“ avelė dėžėje, tampanti vaizduotės išlaisvinimo simboliu arba mokslinėje, socialinėje aplinkoje populiari idioma „out of the box“, siūlanti išsilaisvinimo iš mums įprastos aplinkos galimybę.
Dėžė tampa spektaklio ašimi. Stovinti scenoje ji yra ne tik uždara, ribojanti erdvė, bet ir atradimų vieta (kaip kad lobių skrynia ar muzikinė dėžutė). Atskiros plokštumos yra ir muzikiniai instrumentai, kuriais grodami atlikėjai kuria gyvą garsą viso spektaklio metu. Todėl garsinė spektaklio interpretacija kaskart kitokia.
Scenoje pasirodo 3 skirtingo amžiaus, profesinio išsilavinimo ir gyvenimiškos patirties atlikėjai. Jie reprezentuoja skirtingus gyvenimo tarpsnius, kuriuose vis kitaip priimame ir vertiname „dėžės“ sampratą. Santykį su ja kūrėjų komanda analizuoja per psichologo E.H. Erikson sukurtą žmogaus amžiaus tarpsnių sistemą ir per W. Strauss ir N. Howe kartų idėjos teoriją. Pastaroji teigia, kad kas 20 metų užauga nauja unikali žmonijos karta, kuri formuojasi savitu laikotarpiu, paženklintu politinių krizių, kultūrinio pakilimo ar technologijų proveržio. Visa tai nulemia to laikmečio žmonių pasaulėžiūrą ir asmenines savybes.
Jaunas šokėjas nepripažįsta ribų ar sienų. Jam dėžė – atradimų pasaulis (telefono bei kompiuterio ekrano dėka), vidutinio amžiaus garso menininkui – tai savęs paieškų, įtvirtinimo visuomenėje analogas. Siekiamybė dar ieškoti, bet kartu ir atsakomybė už tai, kas jau pasiekta, sukurta. Galiausiai brandžiam mimui dėžė – tai jo saugus, jau nusistovėjusios asmeninės, bendruomeninės ir profesinės patirties laukas. Bet kartu ir dramatiškas suvokimas, kad atėjo senatvė ir visa tai, ką auginai, brandinai tenka perduoti, palikti.
Ar esame laisvi savo gyvenimo etapuose? Kuriame etape esame laisviausi? Kiek prisiimame atsakomybės? 50 min. trukmės spektaklyje visi trys atlikėjai savaip spręs santykį su dėže, kol galiausiai klausimą – ar dėžė yra apribojimas ar atradimas? – perduos į žiūrovų rankas.
Spektakliui kurti susibūrė interdisciplininė komanda. Idėjos autoriai – spektaklio dramaturgė Goda Giedraitytė ir instrumentalistas bei garso koncepcijos autorius Donatas Bielkauskas naratyvinei linijai atskleisti pakvietė labai savitus ir skirtingą amžiaus tarpsnį reprezentuojančius scenos menininkus – šokėją, gatvės šokio atlikėją Marių Eidrigevičių ir mimą Aleksą Mažoną. Šviesų dizainas patikėtas Stasiui Jamantui, o visą idėjų kratinį paversti sceniniu kūriniu pasiryžo režisierė Karina Novikova.
Spektaklio pastatymą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Spektaklio partneriai: Tarptautinis menų festivalis Plartforma ir Kultūros centras Žvejų rūmai.
