Rugpjūčio 1 ir 8 d. 17 val. kviečiama į meno edukacijų ciklo plenerą Vilniuje.
„Galima nusivilti daiktų pažinimu, bet niekada nenuvils daiktų regėjimas, nepretenduojantis į pažinimą ir apskritai neturintis jokių pretenzijų daiktams…“, – rašė Arvydas Šliogeris „Melancholijos archipelaguose“. Todėl naujai pamatyti miesto architektūros vaizdiniai, nors ir daug kartų pro juos eita, padės atpažinti meninės kompozicijos sąsajas su pagrindinėmis geometrinėmis formomis, atrasti jų apraiškas urbanistinėje aplinkoje. Architektūrinis statinys yra forma, kuri dažniausiai sukuriama pasitelkiant kubo variacijas. Taigi miestas yra pilnas geometrinių formų, tūrių, plokščių, įvairių paviršių ir linijų žaismo.
Kaip ir kiekvieną vasarą meno edukacijų ciklas plečiasi ir persikelia į atviras miesto erdves. Tai, ką jau išmokome, pritaikysime kitoje aplinkoje. Patirtis parodė, kad orų sąlygos – ne kliūtis tapyti, atvirkščiai, tai – paskata atrasti natūralią šviesotamsą, suspėti pagauti ir užfiksuoti dangaus atspindį upės tėkmėje.
Pleneras (pranc. plein air – atviras oras) – tai tapymas gamtoje, tikroviškai pavaizduojant matomus vaizdus, perteikiant natūralias gamtos spalvas. Didelę reikšmę turi ir natūralios šviesos perteikimas. Plenerai atsirado XIX a. pradžioje. Jų pradininkais laikomi anglų tapytojai romantikai Johnas Constable’as ir Richardas Parkesas Boningtonas. Didelį populiarumą ši tapybos forma turėjo ir tarp XIX a. prancūzų tapytojų (Camille’io Corot, Jeano François Millet, Pierre’o Auguste’o Renoiro, Claude’o Monet, Camille’io Pissarro).
Šios edukacijos dalyvių užduotis bus miesto aplinkoje surasti ir tinkamai perteikti architektūrinių detalių variacijas ar visumą, t. y. sukurti tam tikrą meninę kompoziciją.
