„Taip, pirmoji Europoje švietimo ministerija buvo įkurta Abiejų Tautų Respublikoje, ir tai įvyko prieš 250 metų!“ – tvirtina istorikė dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Jos teigimu, 1773 m. spalio 14 d. Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimu įkurta Tautinė edukacinė komisija buvo pirmoji Europoje švietimo ministerija, atsakinga už mokyklų sistemos organizavimą, administravimą ir ugdymo turinį.
Minint 250-ąsias Tautinės edukacinės komisijos įsteigimo metines Valdovų rūmuose gruodžio 7–8 d. vyks tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVIII amžiuje: pilietis, šeima, edukacija“. Jos dėmesio centre – XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės istorija, tautos ir piliečio sąvokų turinys, socialiniai ryšiai ir santykiai šeimoje, vaikų ugdymo modeliai ir jų kaita.
R. Šmigelskytė-Stukienė teigia: „Kai 1773 metais Abiejų Tautų Respubliką pasiekė žinia apie Jėzuitų ordino panaikinimą, valstybei reikėjo apsispręsti ir dėl švietimo sistemos, nes šio ordino rankose buvo sutelktas pagrindinis visos valstybės vidurinių ir aukštųjų mokyklų tinklas. Panaikinus Jėzuitų ordiną jų valdytas turtas ir žemės perėjo valstybės žinion ir buvo skirtas švietimo sistemai finansuoti. Į šią sistemą įtrauktos visos mokyklos – pradedant pradinėmis ir baigiant aukštosiomis – Krokuvos bei Vilniaus universitetais.“
Konferencijos dalyviai iš Lietuvos ir Lenkijos pristatys naujausius švietimo istorijos tyrimus, gilinsis į XVIII a. švietimo reformų projektus ir šių projektų rengėjų veiklą, pilietiškumo ugdymo priemones ir būdus, Tautinės edukacinės komisijos veiklą ir jos reikšmę, Vilniaus universiteto – Vyriausiosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokyklos ir kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės švietimo institucijų veiklą XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje.
Viena iš konferencijos organizatorių R. Šmigelskytė-Stukienė pabrėžia, kad pirmoji valstybinė švietimo institucija kūrėsi neįprastomis aplinkybėmis: „Prisiminkime, kad situacija valstybėje buvo sudėtinga: Seime vyko pirmojo padalijimo įteisinimo procedūra, bet didikams užteko politinės valios tuo pačiu metu įsteigti ir atskirą instituciją švietimui organizuoti. Tai buvo viena institucija Lenkijai ir Lietuvai, tačiau turėjo atskirus padalinius kiekvienoje šalyje. Įdomu, kad pirmieji švietimo ministerijos (Tautinės edukacinės komisijos) tarnautojai dirbo nemokamai, negaudavo už tai atlygio, tačiau prisiminkime – tai buvo Apšvietos idėjų vedami žmonės, norėję pertvarkyti švietimo sistemą, labiau pritaikant ją valstybės reikmėms.“
Daugelio konferencijos prelegentų pranešimuose atsispindės tuo metu sklandžiusių idėjų ir inspiracijų tyrimai: Abiejų Tautų Respublikos Seime buvo daug kalbama, kad, norint pakeisti visuomenę, reikia pradėti nuo vaikų lavinimo. „Žinoma, būta visko. Ir korupcijos atvejų – taip pat. Žinoti ir prisiminti reikia viską, – sako R. Šmigelskytė-Stukienė. – Mūsų sumanymas – kalbėti ne tik apie Edukacinę komisiją, kaip naują to meto instituciją, valstybinę švietimo organizavimo formą Europoje, – atsižvelgdami į šiandienos aktualijas, kai turbūt visi suprantame, kaip svarbu ugdyti pilietinę visuomenę, pasirengimą ginti tėvynę, atsigręžiame atgal: šiandien skambantys žodžiai buvo tariami ir tada, XVIII a. pabaigoje, buvo atsigręžta į pilietinį ugdymą, tautos ir šeimos vertybes, pradėti rengti nauji švietimo vadovėliai.“
„Įdomu, kad jau tada buvo įvestas užsienio kalbų mokymas – atsirado privalomos prancūzų, vokiečių kalbų pamokos šalia klasikinių lotynų ir graikų kalbų pagrindų. Vadovėliai vidurinėms mokykloms buvo leidžiami lenkų kalba, tačiau turime nepamiršti, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje gyveno ne tik lietuviai, bet ir gudai, rusėnai, o lenkų kalba atliko universalios kalbos vaidmenį. Tiesa, Lietuvoje ir Žemaitijoje dalis parapinių mokyklų naudojo lietuviškus pradžiamokslio vadovėlius – elementorius“, – pasakoja R. Šmigelskytė-Stukienė.
„Neįtikėtina, bet susipažinus su to meto mokytojams skirtais Tautinės edukacinės komisijos siunčiamais dokumentais, nuostatais matosi, kad mes jau prieš 250 metų turėjome mokinių pasiekimų vertinimą, buvo stebima vaikų daroma pažanga, mokytojai turėjo pildyti tam tikrus dokumentus, vertinti, kokių gebėjimų turi mokinys. Tuo metu net buvo įsteigta speciali vadovėlių rengimo draugija. Turinio prasme vadovėliai privalėjo atliepti naujausias mokslo žinias“, – kalbėdama apie būsimos konferencijos turinį vardija R. Šmigelskytė-Stukienė.
Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra konferencijos „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVIII amžiuje: pilietis, šeima, edukacija“ partnerė. Konferencijos prelegentai pakviesti apsilankyti pas ministrą, susipažinti su ministerijos pastatu – jame XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje gyveno reformuoto Vilniaus universiteto profesoriai.
Konferenciją užbaigs Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų diskusija „Lenkijos ir Lietuvos valstybės švietimo reforma XVIII amžiuje: istorija, patirtys, pamokos“. Šis dviejų dienų renginys – tai jau 22-oji Lietuvos ir užsienio mokslininkų konferencija, skirta XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai.
