Balandžio 27 dieną įvietintos muzikos festivalis „Muzika erdvėje“ kviečia į neeilinę progą pažymintį renginį – kompozitoriaus Mato Drukteinio ir šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ muzikinę kelionę po Vyriausybės rūmų erdves.
Šiais metais minime Lietuvos narystės ES ir NATO dvidešimtmetį. Ši sukaktis yra puiki proga atsigręžti ir įvertinti, kokį kelią nuėjo mūsų valstybė, ką mums suteikė bendradarbiavimas su sąjungininkais ES ir NATO ir ką patys sugebėjome jiems duoti, kokios yra lietuviškos, europietiškos ir euroatlantinės tapatybės sąsajos.
Vienas iš valstybės pasiekimus, kūrybinės visuomenės augimą ženklinančių pavyzdžių – jau 10-ąjį kartą šiemet vyksiantis įvietintos muzikos festivalis „Muzika erdvėje“. Per šį laikotarpį muzikos, aplinkos ir sociokultūrinius ryšius tyrinėjantis festivalis „įgarsino“ pusšimtį Vilniaus miesto ir jo apylinkių erdvių.
Specialiai sukurti Lietuvos ir užsienio kompozitorių kūriniai skambėjo tokiose vietose kaip Televizijos ar Gedimino pilies bokštai, Valdovų rūmai, Keturiasdešimties Totorių kaimo bendruomenės namai, įvairūs miesto muziejai, parkai, bažnyčios, net – Vilnelės upė! Klausytojai buvo kviečiami gilintis į visuomenei svarbias temas: socialinius stereotipus, žmogaus ir valstybės santykį, laiką ir kitas, o su renginių ciklu „Muzika Vilniui“ – švęsti sostinės 700-ąjį jubiliejų.
Šį kartą festivalis „Muzika erdvėje“ sujungia savo ir valstybės sukaktis bei balandžio 27 d. 13 val. Vyriausybės rūmuose pristato specialų renginį – kompozitoriaus Mato Drukteinio kūrinį „60 cm“. Šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ atliekamas kūrinys ir jį lydinti instaliacija po pastato erdves atvers kompozitoriui įdomiausiais pasirodžiusius vietos kontekstus bei kvies ne tik neįprastai susipažinti su Vyriausybės rūmais, bet kartu apmąstyti Lietuvos kelią svarbiausių pasiekimų link – buvusių ir būsimų.
Anot Mato Drukteinio, architekto Vytauto Edmundo Čekanausko suprojektuotas kompleksas sujungia mūsų šalies istorinę atmintį ir dabartį, atspindi tiek architektūroje, tiek pastato funkcijoje bei kasdienėje veikloje užkoduotą kultūrinį identitetą bei saugo nesuskaičiuojamą galybę istorijų, vedančių per šalies, asmenybių, įvykių peripetijas.
„Gilindamasis į šio pastato istoriją, architektūrą, Čekanausko kūrybą atradau įvairių nuorodų ir sąsajų su tiek man pačiam, tiek dažnai visuomenės diskusijų metu kylančiomis temomis. Pirmiausia, tai – mūsų santykis su aplinka, vieta, dabarties ryšys su praeitimi. Čia taip pat suvokiau šviesos, kaip dar vienos dimensijos, galią. Kartu sužavėjo architekto savybės – kruopštumas detalėms, gebėjimas valdyti monumentalumą, lietuviškojo identiteto išlaikymas ir net formavimas savo kūryboje. Visa tai stengiausi atskleisti kūrinyje, kuris, tikiuosi, praplės akiratį, o svarbiausia – leis įvertinti tai, ką anksčiau ir dabar esame sukūrę ypatingo“, – intriguoja M. Drukteinis.
Pats pastatas 1982 m. gimsta kaip paradoksas – kuklūs, per daug aplinkoje neišsiskiriantys skandinaviškojo modernizmo bruožais paženklinti TSR Centro Komiteto rūmai. Vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, čia įsikuria Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
