Gegužės 3 d. Vilniuje, Katedros aikštėje nuo 17 val. iki 20 val. vyks unikalus performansas, kurio metu penktus metus Lietuvoje gyvenanti ukrainietė Anna Zakopailo bandys atstatyti tai, ką prarado visam laikui – savo vaikystę. Šis performansas jo autorei yra labai asmeniškas, kupinas skausmo, liūdesio, neapykantos ir gyvybės. Performanse Anna, remdamasi savo vaikystės prisiminimais, grįš į namus, kurie rusijos karo prieš Ukrainą metu buvo sugriauti.
Šiuo metu tūkstančiai karo pabėgėlių neišvengiamai jaučia tėvynės ilgesį bei gedulą prarastiems artimiesiems ir namams. Dar viena iš daugybės skausmingų karo pasėkmių yra dalį Ukrainos piliečių kamuojantis jausmas, kad iš vaikystėje taip stipriai pažįstamų sienų beliko tik griūvėsiai. Dėl šios priežasties Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) studentės nusprendė performanco formatu vizualizuoti karo pabėgelių skausmą, persipinusį su šviesios ateities viltimi.
„Vaikystė. Laikas, kai norisi kuo greičiau užaugti, o užaugę tą laikotarpį atsimename kaip laiką be jokių rūpesčių. Man buvo 12 kai vaikystė pasibaigė. Tai nebuvo mano pasirinikimas. Iš manęs ją atėmė. Taip pat atėmė ir namus. Faktiškai jie buvo, bet ten nebegyvenau. 12-os metų. Ironiška, bet 20-ties metų iš manęs ir vėl kai ką atėmė. Namų nebeturiu nei teoriškai, nei faktiškai. Jie yra sugriauti. Bet aš netekau kai ko žymiai svarbesnio nei materialiniai dalykai. Mano vaikystė yra visiškai sunaikinta. Aš neturiu nieko be keletos nuotraukų ir prisiminimų. Šis performansas yra labai asmeniškas. Jame yra daug skausmo, liūdesio, meilės, džiaugsmo, neapykantos ir gyvybės. Gegužės 3 d., Katedros aikštėje aš bandysiu atstatyti tai, ką praradau visam laikui. Naudojant savo vaikystės prisiminimus aš grįšiu ten, kur nebegalėsiu grįžti niekada – namo.“ – Anna Zakopailo
