Vilniaus universiteto (VU) biblioteka, švęsdama 450 metų jubiliejų, atnaujino skaitmeninių kolekcijų platformą internete. Tūkstančiais naujų dokumentų papildyta svetainė leis paprastesnę paiešką ir patogesnę objektų peržiūrą, o Rankraščių skyriaus atveriamos kolekcijos – ypač gausios ir mažiau matytos. Išskirtinė yra ir Piešinių, architektūrinių planų ir brėžinių kolekcija (F78), kurioje – 69 dailininko Artūro Bartelio (Bartelso) piešiniai – šmaikštūs humoristiniai pasakojimai, žmonių tipažai, papročių ir buities scenos. Kas šis dailininkas, kaip atsirado jo piešiniai, ką jie vaizduoja, kada ir kaip sukurti, pasakoja istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Reda Griškaitė, tyrinėjanti Lietuvos romantinę istoriografiją, XIX a. kultūrinį gyvenimą, ryškiausias to laiko asmenybes.
Kas tas Artūras Bartelis (Bartelsas)? Kuo išskirtinė VU saugoma šio autoriaus piešinių kolekcija?
Artūras Bartelis, dar žinomas kaip Bartelsas (Artur Bartels vel Barthels, 1818–1885) – viena įdomiausių mūsų XIX a. figūrų – poetas, muzikas, dainų kūrėjas, bet visų pirma dailininkas, kurio biografija įtraukta ir į Lietuvos dailininkų žodyną. Šio vyro vardas daugiau žinomas dailės istorikams, o ir savo gyvenamuoju metu jis buvo labiau vietinės reikšmės figūra. Ir taip buvo dėl labai jau žemiškos jo dailės kūrinių tematikos, nes jis tapė ne istorinius ar batalinius paveikslus, o eskizavo ir šaržavo savo aplinką – kasdienos vaizdus. Nėra iki galo aišku, ar turėjo rimtesnį dailės išsilavinimą.
Šiaip ar taip, amžininkai A. Bartelio kūrybą vertino dvejopai. Vieni jį vadino talentingu piešėju iš pašaukimo, sakė, kad viskas, prie ko prisiliečia jo pieštukas, pulsuoja gyvybe ir nenuginčijama tiesa, o kiti jį laikė tik saloniniu dailininku karikatūristu. Vis dėlto savo auditoriją A. Bartelis turėjo, turi ją ir šiandien. Aš jo kūrybą, kurios ne tiek mažai saugoma mūsų atminties institucijose, atradau dar ano amžiaus 9-ajame dešimtmetyje ir visada mielai naudojau savo knygų iliustracijoms. Esu didelė A. Bartelio kūrybos gerbėja.
Be abejo, tai, kas saugoma VU bibliotekoje, yra labai vertinga, ir ne tik dailės, bet ir kasdienos istorikams. Kiekvienas A. Bartelio piešinys yra unikalus. Matome įvairių lyčių, įvairaus amžiaus ir įvairaus socialinio tipo žmones; žmones, kuriuos A. Bartelis matė to meto Lietuvos miestų ir miestelių gatvėse, dvaruose ir dvareliuose. Portretuojamųjų spektras labai platus – nuo bajorų ir dvasininkų iki valkatų ir prostitučių. A. Bartelio piešiniuose matome ir miestiečius, ir amatininkus, ir žydus. Ponus ir jų tarnus. Vyrus ir moteris. Senus ir mažus. Iš prigimties satyrikas, moralizuotojas ir dargi puikus fizionomikos ir frenologijos žinovas, šis dailininkas tiesiog tobulai gebėjo atskleisti ne tik portretuojamojo, bet ir visos socialinės grupės psichologiją.
Jono Kazimiero Vilčinskio spausdintos jo pieštos istorijos – tarsi XIX a. komiksai, ar jų vertė tik istorinė?
Dailės istorikai vertingiausia ir brandžiausia A. Bartelio kūrybos dalimi vadina jo estampinę grafiką, t. y. 1858 m. J. K. Vilčinskio (1806–1885) šeštojoje rinkinio „Album de Wilna“ („Vilniaus albumo“) serijoje išleistą litografuotų satyrinių albumų trilogiją „Szkice obyczajowe“ („Papročių eskizai“): „Łapigrosz“ („Aferistas“), „Pan Atanazy Skorupa – człowiek postępowy“ („Ponas Atanazas Skorupa – pažangus žmogus“) ir „Pan Eugeniusz“ („Ponas Eugenijus“). Visi trys albumai buvo išleisti Paryžiuje, garsiosiose Rose Josepho Lemercier (1803–1887) litografijos dirbtuvėse. Čia A. Bartelis ypač puikiai atsiskleidžia ir kaip piešėjas, ir kaip tekstų autorius. Šiuose albumuose visa jėga iškyla ir A. Bartelis satyrikas, žmogiškųjų ydų moralizuotojas.
Dėl glaudaus teksto ir vaizdo santykio A. Bartelis laikomas vienu pirmųjų komiksų kūrėjų Lietuvoje. Kasdienybės ir net mados ar architektūros istorikui šie albumai – didžiulis lobis. Maža to, albume „Pan Eugeniusz“ tyrėjai įžvelgia ne tik repliką į Adomo Mickevičiaus poemą „Pan Taseusz“ („Ponas Tadas“), bet ir analogiją su paties A. Bartelio biografija.
Ar A. Bartelis – nesantuokinis L. J. Radvilos sūnus? Juk labai panaši istorija yra ir apie Joną Rustemą.
A. Bartelio biografijoje, kurią galima suskirstyti į du ryškius – Lietuvos ir Krokuvos – periodus, ne tik daug baltų dėmių, bet ir daug paslapčių. Mums įdomiausias yra lietuviškasis, juolab kad galima jo gimimo vieta dažniausiai yra nurodomas Vilnius. Taigi tai dar vienas ryškus Vilniaus vardas – žmogus, kuris tikrai vaikščiojo šio miesto gatvėmis ir pieštuku fiksavo jo gyventojus.
Pats skandalingiausias, tačiau ir pats ryškiausias A. Bartelio biografijos faktas susijęs su Radvilomis – jis buvo nesantuokinis Rusijos imperijos kariuomenės generolo adjutanto, kunigaikščio Leono Jeronimo Radvilos (1808–1885) sūnus. Šios viešos paslapties niekada nekvestionavo net ir solidūs Radvilų giminės tyrėjai. Tiesa, oficialiai A. Bartelis buvo ir tebėra Konstancijos Zablockytės ir Liudviko Bartelio sūnus.
Jis buvo ir satyrikas, net dainų kūrėjas, dainininkas. Ar ta jo kūrybos dalis reikšminga?
Šiaip ar taip, lietuviškuoju periodu šis vyras buvo daugiausia žinomas kaip piešėjas karikatūristas, o vėlesniuoju, ypač krokuvietiškuoju – kaip poetas ir linksmų humoristinių dainų autorius. Mielai jas dainuodavo salonuose pats sau akompanuodamas fortepijonu, todėl amžininkai jį vadino antruoju Pierre’u Jeanu de Béranger. Kaip tokių dainų kompozitorius ir atlikėjas jis buvo labai populiarus.
Malonaus charakterio, gerų manierų ir puikaus sąmojo vyras visada tapdavo draugijos siela. Po A. Bartelio mirties buvo išleista jo poezijos rinktinė „Piosenki i satyry“ („Dainelės ir satyros“, t. 1–2, Krokuva, 1888–1890). Be dailės, poezijos ir muzikos, turėjo ir dar vieną aistrą – medžioklę. Ta tema ne tik sukūrė daug piešinių (vienas toks saugomas ir VU bibliotekoje), bet ir išleido dvi poemas. Apie medžioklę spausdino ir straipsnius periodiniuose leidiniuose. Visa ši kūryba turi tokią pat išliekamąją vertę kaip ir dailės darbai, nes tai yra autentiškas anos epochos intelektinio gyvenimo atspindys. A. Bartelio eilėse, dainose, feljetonuose (rašė ir juos) matome akivaizdžią vilnietiškos literatūrinės šubravcų tradicijos įtaką, taigi ir tos tradicijos tęstinumą.
Grafas Konstantinas Tiškevičius jį labai vertino. Išlikę jo piešiniai Neries žemėlapio paraštėse. Ar jis yra ir daugiau ką atlikęs, nupiešęs, sukūręs su K. Tiškevičium?
A. Bartelio biografija glaudžiai susijusi ne tik su Radvilų, bet ir su Vankavičių bei Tiškevičių giminėmis. Jis buvo vedęs moterį iš garsios Vankavičių giminės – Kazimierą Vankavičiūtę (~1840–po 1885). Po A. Bartelio mirties Vankavičiai saugojo jo gausų rankraštinį palikimą. Tačiau kaip dailininką pirmieji jį išgarsino broliai Tiškevičiai. A. Bartelio „atradėju“ vadinamas Konstantinas Tiškevičius (1806–1868). Pažintis užsimezgė 1847 m., kai grafas Konstantinas ėmėsi projekto „Typy litewskie“ („Lietuvių tipai“), t. y. ir žodžiu, ir vaizdu užfiksuoti ne tik įvairius jau dingusios praeities žmonių tipažus, bet ir to meto Lietuvos visuomenės veikėjus. Tekstus ketino rašyti pats kartu su literatu Placidu Jankovskiu (1810–1872), o štai iliustratoriaus šiems tekstams rasti vis nepavykdavo – kol nesutiko A. Bartelio.
Šio dvidešimt devynerių metų amžiaus vyro, nors ir nesimokiusio dailės jokioje mokykloje, gebėjimai pranoko K. Tiškevičiaus viltis. Dideliu A. Bartelio talento gerbėju jis liko visą gyvenimą. Kaip tik Tiškevičių rezidencijoje Lahoiske (Minsko gubernija, Barysavo apskritis) buvo sukaupta didžiausia A. Bartelio piešinių kolekcija. Dailininkas K. Tiškevičių paprastai lydėdavo ir archeologinėse ekspedicijose, kur piešdavo radinius ir kasinėjimų vaizdus. Jis dalyvavo beveik visuose grafo Konstantino kūrybiniuose projektuose.
Nuo vyresniojo brolio neatsiliko ir jaunesnysis, Eustachijus Tiškevičius (1814–1873). Tokią išvadą galima susidaryti ir iš Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomų juodraštinių E. Tiškevičiaus apmatų A. Bartelio biografijai. Autorius negaili pagyrų savo rašinio herojui, vadina jį genialiu „liaudies tipų“ (typów ludowych) fiksuotoju. Taigi grafas Eustachijus yra pirmasis A. Bartelio biografas. Kaip ir vyresnysis brolis, kolekcionavo jo piešinius. Dailininką nuoširdžiai globojo ir brolių Tiškevičių pusbrolis, Biržų ordinatas Mykolas Tiškevičius (1826–1897). A. Bartelis kurį laiką gyveno Biržuose, tvarkė teisinius grafo reikalus. Neatsitiktinai grafui Mykolui dedikavo ir vieną iš trijų savo albumų – „Pan Atanazy Skorupa“.
Lietuvoje jis primirštas, bet gal daugiau žinomas Lenkijoje? Kuo jo kūryba reikšminga, vertinga šiandien?
Kiekvienas A. Bartelio piešinys yra savaip vertingas. Tačiau yra ir daugiau nei vertingų darbų. Pirmiausia tai šiandien VU bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas K. Tiškevičiaus iniciatyva sudarytas Neries aukštupio žemėlapis su šešiomis A. Bartelio iliustracijomis, kuriose vaizduojami ne tik kelionės metu užfiksuoti artefaktai, bet ir Neries pakrančių gyventojai. Man tai gražiausias šio dailininko darbas. Dėl kažkokių priežasčių K. Tiškevičiaus bičiulis atsisakė dalyvauti garsiojoje 1857 m. ekspedicijoje Neries upe, tačiau vėliau „savo kaltę išpirko“ papuošdamas šios upės žemėlapį. Šis žemėlapis, taigi ir A. Bartelio piešiniai, yra įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinį registrą. Tai yra didžiausias šio dailininko pripažinimas.
A. Bartelio kūryba yra verta išsamaus tyrimo. Iki šiol nei Lenkijoje, nei Lietuvoje tai nebuvo padaryta. 2014 m. drauge su dr. Žygintu Būčiu Lietuvos nacionaliniame muziejuje organizavome E. Tiškevičiui skirtą konferenciją ir ta proga prikalbinome dailėtyrininką Vidą Poškų išsakyti savo požiūrį į šio grafo bičiulio kūrybą. Taip buvo padarytas ne tik pranešimas, bet ir parašytas straipsnis „Dar vienas žvilgsnis į artimiausią Eustachijaus Tiškevičiaus aplinką: Artūras Bartelis“. Manau, kad šis darbas yra puikus pagrindas tolesnei šio įdomaus menininko kūrybos analizei.
Beje, V. Poškus konferencijoje atkreipė dėmesį į vieną pikantišką detalę – kaip tik VU bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas itin retas A. Bartelio piešinys, kuriame pavaizduotas… meilės bučinys. Anot dailėtyrininko, to meto Lietuvos dailėje toks intymumas vaizduotas itin retai. Tokį aistringą bučinį esu mačiusi tik kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos tėvo dailininko Česlovo Moniuškos (1790–1870) piešinių albume. Tad net ir ši aplinkybė galėtų tapti puikiu stimulu atidžiau pažvelgti į šio, K. Tiškevičiaus žodžiais tariant, „sąmojingo ir genialaus vyro“ kūrybą – kūrybą, kurios mūsų atminties institucijose turime ne tiek ir mažai.
