Ne vieną nostalgijos kupiną prisiminimą prieš keletą metų savo paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ sužadinęs MO muziejus ir vėl neria į prisiminimus. MO ir Kauno miesto muziejaus parodoje „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ galima pamatyti meno kūrinius ar eksponatus, kurie žadina mums visiems pažįstamą jausmą – nostalgiją. Taigi ką šįkart galima išvysti ir ką prisiminti kviečia MO?
Vaikystės kavinė
Trikampiai vaikų kavinės namukai, puošti vitražais. Tai elementai, kuriuos dar iki šiol prisimena pirmosios vaikų kavinės „Pasaka“ Kaune lankytojai. Ir net jei neteko šioje kavinėje apsilankyti asmeniškai, dauguma yra girdėję apie pirmuosius ir labai vykusius bandymus visą kavinės interjerą pritaikyti tik vaikams. Taigi nenuostabu, kad MO muziejuje šiuo metu eksponuojamas restauruotas Kauno kavinės „Pasaka“ vitražas, kurį kūrė vitražo ir teatro dailininkė Filomena Ušinskaitė, sukelia ne vieną prisiminimą muziejaus lankytojui.
„Čia juk ta kavinė, kurioje vienintelėje sovietmečiu rodė „Tom & Jerry”, – būtent taip sureagavo vienas MO muziejaus lankytojas, pamatęs kavinės „Pasaka“ vitražus parodoje.
1960 m. spalį Kaune, Laisvės alėjoje, netoli Soboro, atidaryta pirmoji vaikams skirta kavinė „Pasaka“ traukė spalvingu, žaismingu interjeru: sienos buvo dekoruotos pasakų motyvais, čiurleno fontanėlis, kabojo spalvoto stiklo šviestuvai. 1971 m. kavinė buvo rekonstruota. Ir taip pagrindinėje salėje atsirado keturi trikampiai „namukai“, kuriuos anų dienų lankytojai prisimena iki šiol. Vieną iš šių namukų puošusį vitražą galima pamatyti šiuo metu MO muziejuje.
Vaikų kavinė „Pasaka“ Kaune buvo tokia populiari, kad jos sėkmės nustebinta sostinės valdžia panoro ir Vilniuje atidaryti kavinę. Taip 1964 m. Vilniuje pradėjo veikti vaikų kavinė „Nykštukas“.
Čiuožykla muziejuje?
Ar nustebtumėte muziejuje pamatę čiuožyklą? Galbūt, tačiau taip tikrai įvyko – MO muziejuje ant pjedestalo sukasi menininkės Evelinos Šimkutės kūrinys „Objektas nr. 1“. Jis atkartoja tipišką sovietmečio vaikų žaidimų aikštelės čiuožyklą. 2012 m. kurtos skulptūros „originalą“ vis dar galima rasti Šilainiuose – gimtajame E. Šimkutės Kauno rajone, jos vaikystės aplinkoje. Kodėl menininkė jį sukūrė?
„Kai 2012 metais kūriau šią čiuožyklą, galvojau, kada ateis laikas, kai jų Šilainiuose neliks. Taigi dabar, po 10 metų, atėjo šis laikas. Mano kurta čiuožykla sukasi ant pjedestalo tarsi kažkas iš praeities. Dabar matome kūrinį, kuris blizga, kuriuo negali naudotis, jis yra parodinis, muziejinis. Čiuožykla tapo konkrečiu mano ir daugelio vaikystės simboliu“, – apie savo kūrinį parodos „Kaunas–Vilnius: nuversti kalnus“ atidarymo MOratone Vilniuje pasakojo menininkė E. Šimkutė.
Legendinis valgyklos maistas ir stilius
Net jei ir nebūtinai kelia nostalgiją, kai kurie nykstantys miesto objektai turi būti išsaugoti. Vieni jų – valgyklos. Prieš daugiau nei dešimt metų pastebėjusi nykstančių miesto valgyklų fenomeną menininkė Indrė Klimaitė ėmėsi jų įamžinimo užduoties.
Bendradarbiaudama su istorikais, rašytojais ir fotografais, ji tyrinėjo Vilniaus ir Kauno valgyklų kasdienybę. Sovietmečiu prie gamyklų, įmonių ir įvairių įstaigų išplitusios viešojo maitinimo vietos turėjo greitai ir nebrangiai pamaitinti augančias darbininkų gretas, taip pat atlikti ideologinę prievolę – paversti maitinimą viešu, kolektyviniu veiksmu. Valgyklos tapo standartizuoto ir suvienodinto gyvenimo dalimi.
Menininkės I. Klimaitės užfiksuotose valgyklų nuotraukose vis dar galima įžvelgti tai, kaip valgyklos anuomet niveliavo miestų kasdienybę. Autorė siekia parodyti nykstančią, apleistą, kintančią ir prieštaringai vertinamą valgyklų kultūrą. Įdomu tai, kad meno kūrinys yra videopasakojimas su gyvu veikėju – Jonu Pasliu, kuris pelnytai gali būti laikomas valgyklų specialistu. Aplankęs visas Kauno valgyklas, jis žino ne tik patiekalus, bet ir virėjas, siūlomo meniu kainas. Išgirsti jo istorijas ir pasakojimą galima MO muziejuje.
Negana to, menininkė I. Klimaitė drauge su olandų fotografe Isabella Rozendaal parengė valgyklų gidą.
