Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje gegužės 16 dieną, antradienį, 17 val. atveriamos parodos „Florentem“ ir „Kunstkamera“, atskleidžiančios žmogaus pastangas save suvokti per santykį su gamta, parodančios, kaip šis santykis keitėsi bėgant amžiams ir kokį vaidmenį gamtiniai, ypač augaliniai motyvai atliko žmogui tyrinėjant pasaulį ir ieškant kūrybinio įkvėpimo.
Gėlių kalba, religija ir mokslas
Paroda „Florentem“ (lotynų k. florentem – žydėjimas, klestėjimas, gausa) pasakoja apie nesiliaujantį mėginimą pažinti ir įamžinti gyvosios gamtos elementus. Trapi ir nuspėjama, tačiau tuo pat metu gaivališka ir kupina staigmenų flora nuolat žadino žmogaus vaizduotę, o perkeliami į dailės, literatūros kūrinius augalai, ypač žydintys, ilgainiui įgijo žmogaus jiems suteiktą simbolių kalbos dovaną. Priklausomai nuo konteksto, gėlės žiedas portrete galėjo sufleruoti, koks, t. y. gyvas ar miręs, asmuo vaizduojamas, augalai Švč. Mergelės Marijos atvaizde perteikė konkrečius jos gyvenimo etapus, o olandiška XVII a. gėlių kompozicija atskleidė ekonominę šalies ar asmens galią. Svarbu ir tai, kad natiurmortas, šimtmečius buvęs žanrų hierarchijos paraštėse, ilgainiui pats tapo prieglobsčiu kitai „marginalijai“ – kuriančiai moteriai. Būtent augalijos pasaulis, tikras ir nugulantis ant popieriaus ar drobės, buvo viena iš nedaugelio „leistinų“ moteriškosios saviraiškos erdvių.
„Siekėme sukurti intriguojantį, be galo akiai malonų pasakojimą apie tai, kaip pamažu, žingsnis po žingsnio, augalija įšliaužė, įsišaknijo ir suvešėjo religinėse bei pasaulietinėse drobėse ir dėl kokių priežasčių jai buvo leista taip nevaržomai plėstis. Pasirinkta tema leido į parodą įtraukti labai įvairių eksponatų, kurių čia daugiau nei pusantro šimto. Lankytoją pasitiks ne tik XVII – XVIII a. gėlių natiurmortai ir žiedų apsupti šventieji, bet ir istorinių Lietuvos parkų vaizdai, botanikų portretai ir jų darbo įrankiai, svarbiausi leidiniai, taip pat tokie „netikėti“ eksponatai kaip smulkiais karoliukais siuvinėtas žirgo raginimo šmaikštis ar iš Daugų Dievo Apvaizdos bažnyčios atkeliavusios indaujos durys. Viena didžiausių parodos intrigų – buduaras, leidžiantis lankytojui tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į privačią kuriančios moters erdvę. Tikimės, kad ši paroda ir atskiri jos elementai bus įdomūs tiek specialistui, tiek plačiajai visuomenei“, – apie atidaromą parodą „Florentem“ pasakoja Vilniaus paveikslų galerijos direktorė dr. Aistė Bimbirytė.
Paroda suskirstyta į penkias temines dalis: botanikos mokslas, sodų ir parkų istorija, augalai religinėje dailėje, gėlių raiška ir „kalba“ pasaulietinėje dailėje, augalijos svarba meninėje ir mokslinėje XIX a. Lietuvos moterų veikloje. Kiekvieną temą atskleidžia Lietuvos ir Europos šalių menininkų kūriniai.
Šiuolaikinis įdomybių kambarys: jaučio širdis, XVII a. piešiniai ir elektrinė gitara
Tą pačią dieną atidaroma antra paroda-meninė instaliacija „Kunstkamera“ lankytoją nukels į slėpiningą meno ir mokslo įdomybių pasaulį. Kunstkamerų (vokiečių k. Kunstkammer – meno, gamtos ir kitokių retenybių kolekcija, jų saugojimo vieta) tradicija susiformavo XV–XVI a. Kaip tik tada, žmogui panorus išaiškinti pasaulio chaosą ir jame veikiančius dėsnius, imti įrenginėti šie Naturalia ir Artificialia,t. y. gamtos ir žmogaus sukurtų objektų, pripildyti kambariai. Dažnai nedideli ir iš pažiūros chaotiški, iš tiesų jie buvo tvarkomi pagal sudėtingą sistemą, sumanytą paties kolekcijos savininko, šio miniatiūrinio pasaulio ašies ir Kūrėjo. Kunstkameros, kurių aukso amžius buvo XVI–XVII a., kai kur užsibuvo ilgiau. Pavyzdžiui, Vilniuje jų būta net ir XIX a. I pusėje – kunstkamerą Didžiojoje gatvėje buvo įsirengęs didikas, karininkas ir kolekcininkas Juozapas Antanas Kosakovskis (Józef Antoni Kossakowski, 1772–1842).
Naujausia kunstkamera lankytojams pristatoma Vilniaus paveikslų galerijoje. Menininkė Aurelija Maknytė, pasitelkusi šiuolaikinio ir senojo meno bei gamtos objektus, autentiškuose Chodkevičių rūmų interjeruose sukonstravo įdomybių kambarį, „pasakojantį apie neišvengiamą bei įkvepiančią kultūros ir natūros kaimynystę, kurioje kūrėjais tampa abu“.
Istoriją, dailę ir biologiją apimantis projektas atliepia kūrybinį A. Maknytės profilį. Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir videomeno studijų absolventę, daugelio personalinių ir grupinių parodų dalyvę, lektorę, įvairių meninės raiškos formų nevengiančią menininkę visuomet domino neva prigimtinės homo sapiens teisės gamtą pavergti savo naudai pagrįstumas. Šią temą savitai atskleidžia ir kunstkamerų fenomenas.
Vilniaus paveikslų galerijos lankytojai, vadovaudamiesi schema-žemėlapiu, galės apžiūrėti jaučio širdį, šarvus iš mazgočių, akmeninę bulvę, susapnuotą muzikos instrumentą ar seniausią šios ekspozicijos objektą – 1655 m. sukurtą piešinį „Gandras su žmogaus veidu ant krūtinės (vaisingumo alegorija)“. Kaip ir senosiose kunstkamerose, A. Maknytės sukurtojoje svarbūs yra ir įvairūs architektūriniai elementai, baldai, stalčiukai ir dėžutės, jų glaudus santykis su eksponatais. Dalį objektų ekskursijų metu bus galima liesti – pavyzdžiui, parodos lankytojai galės pagroti elektrine gitara, pagaminta iš dvikamienės eglės, užaugusios po elektros laidais.
Parodos – bendradarbiavimo vaisius
Atidaromoms parodoms eksponatus kuratorės dr. Aistė Bimbirytė, Dalia Tarandaitė, Ramunė Savickaitė, Joana Vitkutė ir Aurelija Maknytė atrinko iš įvairių Lietuvos ir užsienio muziejų, privačių kolekcijų.
Paroda „Florentem“ būtų neįmanoma be glaudaus institucinio bendradarbiavimo. Jai eksponatus skolino Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija, Lietuvos nacionalinis muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Bažnytinio paveldo muziejus, Žemaičių muziejus „Alka“, Šiaulių „Aušros“ muziejus, Kretingos muziejus, Kauno arkivyskupijos muziejus, Rundalės rūmų muziejus, Žešuvo apskrities muziejus, Anykščių menų centras, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centras, Vilniaus universiteto biblioteka, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Daugų Dievo Apvaizdos bažnyčia, taip pat dr. Kristina Sabaliauskaitė bei Rūta ir Rimvydas Baranauskai.
Rengiant parodą „Florentem“ ypač vertinga buvo mokslinės konsultantės dr. Redos Griškaitės ir vertėjos dr. Ramintos Bumbulytės pagalba.
Išskirtinius eksponatus „Kunstkamerai“ paskolino Vilniaus dailės akademijos muziejus, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus, Vilniaus universiteto geologijos muziejus, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka ir privatūs kolekcininkai.
Abi Lietuvos kultūros tarybos remiamo projekto „In natura veritas“ parodos veiks iki 2024 m. sausio 4 d. Jas lydės turtinga renginių programa: ekskursijos, viešos paskaitos, edukacijos.
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus – didžiausias nacionalinis meno muziejus Lietuvoje, kaupiantis, saugantis, tiriantis, konservuojantis, restauruojantis ir populiarinantis nacionalinės svarbos dailės, meno ir kultūros istorijos vertybes. LNDM kolekcija eksponuojama devyniuose padaliniuose Vilniuje, Klaipėdoje, Palangoje ir Neringoje.
