Energetikos ir technikos muziejus įgyvendina projektą – lankymui atveria pasivaikščiojimo taką ant istorinių elektrinės garo katilų.
Garo katilai – didžiausi buvusios elektrinės eksponatai. Pirmoji Vilniaus centrinė elektrinė pradėjo veikti 1903 m., vėliau tiekė garą ir karštą vandenį vilniečiams bei miesto įmonėms. Elektrinė visiškai sustabdyta 1998 m., o minint veiklos 100-metį, 2003 m., duris atvėrė Energetikos ir technikos muziejus.
Šiandien pirmosios viešosios elektrinės pastatai ir juose esanti autentiška įranga pripažinti valstybės saugomu technikos paveldu.
Kultūros paveldas – interaktyviai
Projekto „Kultūros paveldo įveiklinimas: istorinių garo katilų pritaikymas lankymui“ metu siekta ant didžiųjų elektrinės agregatų sukurti naują interaktyvų ekspozicinį taką. Anksčiau ant katilų vaikščiojo pirmosios viešosios sostinės elektrinės darbuotojai, kad atliktų jų priežiūrą ir techninius darbus.
„Nors išlikę praėjimai, iki šiol lankytojams buvo draudžiama čia lipti, nes konstrukcijos nepritaikytos dideliam žmonių srautui, nebuvo nustatyta, kokį lankytojų kiekį galėtų saugiai atlaikyti, – pasakojo projekto autorius, Energetikos ir technikos muziejaus elektronikos dirbtuvių kuratorius Andžej Kuldoš. – Projekto metu sutvirtinome takus, jie tapo saugūs. Šiuo metu kuriame interaktyvią garso sistemą, kurios dėka lankytojai sužinos eksponatų vertingąsias savybes – išgirs garo katilų istoriją, kuri glaudžiai susijusi su Vilniaus miesto modernėjimo istorija.“
Viena saugiausių elektrinių
Ekspoziciniame garo katilų take dėstomi jutikliai, prie kurių priėjusiam lankytojui pasigirs audiogidas, pasakojantis apie tai, kaip katilai iškilo, kodėl elektrinė buvo reikalinga sostinės gyventojams, kokia buvo jos darbuotojų kasdienybė ir darbo ypatumai.
Pasakojimas parengtas susitikimų su šios elektrinės inžinieriais ir buvusiais darbuotojais metu. Dauguma jų – aktyvūs Lietuvos energetikų senjorų klubo nariai. „Energetikai pasakojo apie savo nepaprasto darbo pobūdį. Pavyzdžiui, kartą per metus į įprastai sandarų katilą jie įlįsdavo patikrinti vamzdžių – ar dėl juose susidarančių nuovirų nereikia jų išvalyti. Tačiau dėl saugumo į katilą niekuomet nebūdavo einama po vieną, visuomet – po du, dar vienas kolega laukdavo išorėje“, – kalbėjo A. Kuldoš.
Elektrinės inžinieriai patys įdiegė nemažai techninių ir automatinių saugos patobulinimų, tad avarinės situacijos iškildavo retai. „Lietuvoje nebuvo reikšmingų nelaimingų nutikimų. Jie nutikdavo Sovietų Sąjungoje, tuomet išeidavo nurodymai, kaip pataisyti įrengimus ir apsidraudžiant jie būdavo įrengiami ir kitose elektrinėse, – teigė projekto autorius. – Kaip sakė senjorai energetikai, svarbiausia elektrinei – kvalifikuoti darbuotojai ir saugos reikalavimų laikymasis, nes, jų žodžiais tariant, visos saugos instrukcijos parašytos krauju.“
Lankytojams reikalingos inovacijos
Veikiant elektrinei praėjimuose virš katilų būdavo juntama 50 laipsnių temperatūra. Garo katilo viduje tvyrodavo 13 atmosferų slėgis ir 1400 laipsnių temperatūra. Katile pagamintas garas būdavo įkaitintas iki 370 laipsnių karščio. Tuo atveju, kai katilą reikėdavo valyti, darbo sąlygos nebuvo patogios: net atvėsintame garo katile tvyrodavo apie 100 laipsnių karštis, jis būdavo užterštas suodžiais ir smalkėmis.
Apie visa tai bus galima sužinoti atvėrus garo katilų ekspozicinį taką lankytojams. Pasak Energetikos ir technikos muziejaus direktoriaus Mykolo Bistricko, šiuolaikiniam lankytojui svarbios dinamiškos ir interaktyvios ekspozicijos, paremtos inovacijomis.
„Istoriškai reikšmingi garo katilai nebenaudojami nuo 1998 m. Džiaugiuosi, kad įgyvendiname projektą, kurio metu juos pristatysime naujai. Naudodami šiuolaikiškas technologijas aktualizuojame kultūros paveldą. Atpažįstame ir atliepiame lankytojų nuolat augantį poreikį lankyti šiuolaikiškus muziejus, kuriuose mokslą ir istoriją jie galėtų patirti interaktyviai. Atverti istoriniai garo katilai skatins tyrinėti ir suprasti, kaip istorinė energetikos pažanga atvėrė kelią technologinės naujovėms, kuriomis džiaugiamės šiandien“, – kalbėjo M. Bistrickas.
