Kovo 9–ąją naujos MO muziejaus parodos „Šito pas mus nėra“ atidarymo MOratone pasirodysianti Rūta MUR išgyvena kūrybingo laukimo etapą – gegužės mėnesį dienos šviesą išvys jos ketvirtasis albumas. Išskirtinį koncertą muziejuje surengsianti Rūta džiaugiasi galimybe pasirodyti unikaliose vietose, kurios muzikai leidžia suskambėti ypatingiau.
„Manau, jog drąsa yra malonumas gyventi. Nedaugelis gali tai patirti bent trumpam“, – sako muzikos kūrėja. Paauglystėje uostamiesčio kiemuose už savo išskirtinumą turėjusi kovoti ir kumščiais, drąsos ji sako išmokusi su laiku. Su Rūta kalbamės apie nelengvą paauglišką būvį neatitikus standarto, saviraiškos laisvę, fantazijų išpildymą scenoje ir tai, kaip atrasti drąsos būti savimi.
Rūta, kovo 9 dieną pasirodysi MO muziejuje. Koks tavo santykis su menu ir jo erdvėmis? Ar atrandi ten įkvėpimo?
Vizualieji menai ir literatūra grįžta į mano gyvenimą tada, kai išsenka mano kūrybinis rezervuaras. Taip dažniausiai nutinka tik išleidus albumą, į kurį būna sudėta daug laiko ir energijos. Tuomet kviečiu savo vidinį menininką į pasimatymus ir keliauju į muziejų, teatrą ar kiną. O kūrybiškai produktyviu etapu retai kur išeinu, todėl, būna, nemažai tenka ir praleisti.
Neseniai dienos šviesą išvydo įamžintas tavo koncertas Klaipėdos konteinerių terminale, dabar pamatysime tave muziejuje. Tai – tikrai ne kasdienės erdvės. Kiek tau yra svarbi vieta, kurioje atlieki savo muziką, kaip ji veikia tavo pasirodymą?
Su laiku vieta, kur dainuoju, tapo vis svarbesnė. Anksčiau griebdavau visas įmanomas galimybes, nes toks jau buvo tas pradžios, įsibėgėjimo kelias. Dabar esu dėkinga, jog galiu rinktis ir sulaukiu tokių intriguojančių pasiūlymų, kaip ir šis – dainuoti muziejuje. Unikaliose vietose ne tik aš suskambu kitaip, bet ir publika būna nusiteikusi jausti daugiau, nei standartinės koncertų salės rėmuose.
Kokiame kūrybos etape esi šiuo metu? Neseniai pristatei kūrinį „Fix Yourself“, pasirodei svarbiame tarptautiniame festivalyje „Eurosonic Noorderslag“ – kas laukia toliau?
Dabar esu savo ketvirtojo albumo užbaigimo etape. Liko keli paskutiniai prisėdimai ir galutinė forma jau bus aiški. Ketinu jį išleisti gegužės mėnesį. Šįkart muzika kartu su vasara pripildys širdis šilumos ir mūsų laukiančių karštų dienų lėtumo. Bandžiau susapnuoti albumo pavadinimą, bet radau jį užrašuose iš laikų, kai su vidiniu menininku ieškojome įkvėpimo. Keista, bet neretai praeityje palieku užuominas ateities sau. Taip nutiko ir šįkart. Nors ir nemėgstu to posakio, bet panašu, kad viskam savas laikas.
Pasižymi ne tik unikaliu balso tembru, bet ir sceniniu įvaizdžiu. Kiek saviraiška per madą yra svarbi tavo gyvenime? Ar tai yra vienas iš būdų komunikuoti savo vidų, galbūt – tam tikrą žinutę, ar tiesiog neišvengiama scenos žmogaus gyvenimo dalis, kurios papildomai nepermąstai?
Noriu atrodyti įsimintinai, kartais net ir iššaukiančiai. Kasdienybėje rengiuosi be ekscentriško polėkio – gana paprastai. Scenoje visgi noriu patraukti dėmesį viskuo, kuo galiu ir tuo pačiu įamžinti tam tikrus personažus, kuriais negalėčiau būti kitur nei savo vaizduotėje. Pavyzdžiui, balto kaubojaus įvaizdis man buvo Vesterno laikų rančos valdytojo fantazija. Scena yra erdvė, kurioje galiu žaisti ir būti, kuo tik noriu. Kitaip veikia pati muzika – joje girdite tikriausią mano versiją ir giliausius pasąmonės klodus.
Ar augdama, formuodamasi kaip asmenybė turėjai autoritetų, idealų? Jei taip, kas jie/jos buvo? Taip pat galima nujausti, kad daugybei LGBTQ+ bendruomenei priklausančių (žinoma, ir ne tik) žmonių pati esi tokia įkvepianti figūra. Ar jauti, pastebi tai, ar žmonės yra linkę tuo dalintis?
Labai norėjau turėti autoritetą, bet augau gana kritiškoje aplinkoje, tad net ir tie, kuriais imdavau žavėtis, su laiku tapdavo nebemieli širdžiai. Todėl gręžiausi į muziką, kurioje susižavėjimą keliantys atlikėjai negalėjo sugriauti savo įvaizdžio vien dėl to, jog niekada nebūčiau su jais susitikusi. Didžiausią man įspūdį darė Fredis Merkuris: kaip jis būdavo scenoje toks pasitikintis savimi. Vaizduotėje kūriau savo idealo paveikslą, bet su laiku šis paaugliškas pomėgis išblėso.
Esi kilusi iš Klaipėdos. Kalbant apie toleranciją, atvirumą, galimybes saviraiškos laisvei dažniausiai įsivaizduojame Vilniaus burbulą, tačiau kaip yra tavo gimtajame mieste? Kokioje aplinkoje augai ir brendai, ar joje buvo daug spaudimo atitikti tam tikrus standartus, normas, būti, pavyzdžiui, „mergaitiška“ mergaite?
Ieškodama savęs paauglystėje ėjau per kelis etapus, kurie apėmė ir mano išvaizdą, ir klausomą muziką. Apsirengimo stiliaus eksperimentai visada sulaukdavo komentarų. Tiesa, spaudimo būti mergaitiška beveik nesusilaukiau, nes visada gana tvirtai stovėjau už to kuriamo identiteto. Manęs nekvestionavo mano klasiokai, draugai ar tėvai. Šioje vietoje turėjau laisvę reikštis taip, kaip tuo metu man norėjosi. Manau, jog mamos sentimentai jos pankiškai jaunystei šioje vietoje ir davė man laisvę pirmiausiai namuose.
Žinoma, ne visada tas paaugliškas būvis buvo lengvas. Būdama 14-15 metų buvau kelis kartus užpulta rajoninių bernų ir gavusi komentarą: „Dar kartą pamatysiu su šitais batais – užmušiu“. Augau Klaipėdos tuometiniame pavojingiausiame Žvejybos uosto rajone, tad dėl savo karštesnės prigimties mokėjau ginti savo orumą. Tai ir mušėmės tąkart, bet ne iki mirties. Tie keli užpuolimai stipriai mane sutraumavo, nes nebūnant bernu, gauti ir duoti kaip bernui man buvo gana žeminanti patirtis. Paradoksalu, bet mergaitiškoms mergaitėms gresia vienoks smurtas, o netradicinėms mergaitėms – kitoks. Nesvarbu, kuri bebūtum, nebuvai apsaugota.
Ko gero, viena iš sudėtingiausių užduočių dažno žmogaus gyvenime yra gebėjimas būti savimi. Atrodo, kad tau tai puikiai sekasi – kaip yra iš tikrųjų? Kokį turėtum patarimą žmogui, stokojančiam pasitikėjimo savo jėgomis?
Kartais pagalvoju: koks būtų pasaulis, jei visi būtų tuo, kuo nori ir dirbtų tai, ką nori? Labai daug žmonių yra pasimetime. Anksčiau gyvenimas vykdavo intertiškai – pasirenki darbą ir dirbi 50 metų neuždavinėdamas daugiau klausimų nei sau, nei aplinkai. O dabar, atrodo, vidus šaukiasi to prasmingesnio gyvenimo, bet inercija nugali; taip reikalingo laiko pabūti su savimi, užduoti sau klausimus beveik nėra.
Siūlyčiau pirmiausiai skirti to laiko sau ir išsigryninti norus, motyvaciją siekti tikslų. Svarbiausia išsiaiškinti tai, kas tau yra įdomiausia. Ten glūdi aistra, kurios varomosios ugnies pakaks visam gyvenimui – tada belieka dėti žingsnius ten, kur traukia. Iki realių rezultatų aš ėjau beveik 10 metų. Man, kantrybe nepasižyminčiam žmogui, tai nebuvo lengva, tačiau kaip verta yra gyventi gyvenimą suvokiant, kad jis toks vienintelis, ir išnaudojant jį maksimaliai! O tą maksimumą laisvai galima pamatuoti vidinės laimės kiekiu. Kuo jos daugiau, tuo maksimaliau gyveni.
Taip pat dažnai vis dar sakome, kad būti savimi yra drąsu – ypatingai, kai kalbame apie unikalias savybes, kurios ne visiems atrodo suprantamos ar priimtinos iš pirmo žvilgsnio. Kas tau yra drąsa? Ar pavadintum save drąsiu žmogumi?
Taip, esu labai drąsi. Nors 19–metė Rūta matydama mane dabar patirtų stiprų nerimą ir baimę – drąsos išmokau su laiku. Po nelengvų išgyvenimų paauglystėje į suaugusių pasaulį atėjau gana uždara, drovi ir susikausčiusi. Nepaisant to, širdis visada plakė troškimu kurti ir būti scenoje, tik tada dar nežinojau, kaip. Tas noras kaip jėga ir vedė mane į priekį, lauk iš savo baimių ir savikritikos.
Manau, jog drąsa yra malonumas gyventi. Nedaugelis gali tai patirti bent trumpam. Atrodo, kas galėtų būti geriau, nei jaustis laimingu šiame gyvenime? Tuo pačiu tai daugelį ir gąsdina. Diskomfortas tapo komfortu, nepatenkinti poreikiai – standartu, per mažai meilės – pakankamai. Reikėtų išsikelti kartelę gyvenimui. Tam reikia drąsos, nes viskas, kas sena, turės sugriūti. Manau, kad tik drąsiausi ir gyvena pilna koja. Nematau prasmės riboti save begalinių galimybių pasaulyje.
Ačiū už pokalbį!
Kovo 9 d. 21 val. MO muziejaus didžiosios parodos „Šito pas mus nėra“ atidarymo MOratoną vainikuos Rūtos MUR koncertas. MOratono renginiai yra nemokami su muziejaus bilietu.
