Šį ketvirtadienį, kovo 24 dieną, po dviejų metų pertraukos į kino teatrų sales vos dešimčiai dienų sugrįžta festivalis „Kino pavasaris“. Kovo 24–balandžio 3 dienomis žiūrovai turės galimybę pamatyti 90 ilgametražių ir 51 trumpametražį filmą iš 56 skirtingų šalių, suskirstytus į penkias programas, tarp kurių – šiais metais ne tik atverianti plačius horizontus, aktualias temas ir ryškią kino kalbą, bet ir kviečianti įsižiūrėti detales, nepraleisti svarbių smulkmenų „Panorama“. „Tokia yra festivalio misija – pristatyti įdomiausią šiuolaikinį pasaulio kiną: ir naujus vardus, netikėtus atradimus, ir daugybę festivalių apkeliavusius, apdovanojimais įvertintus filmus“, – sako turinio ir programos vadovė Aistė Račaitytė.
„Panoramos“ filmai, temos ir vietos, į kurias nukelia režisieriai, yra tokios skirtingos, kad kiekvienas šioje programoje ras tai, kas artima, kas jaudina ir kviečia žvelgti giliau, toliau, įdėmiau.
Septynios hipnotizuojančios vengrų režisieriaus Bence’o Fliegaufo istorijos filme „Kur bežiūrėčiau – miško tankmė“ (Forest: I See You Everywhere) kviečia atsakyti sau į klausimą, kur susitinka būtis ir nebūtis, kurioje vietoje susiliečia sapnai ir tikrovė, iliuzijos ir žmogžudystė, Gandalfas ir Dievas? Filmo pasaulinė premjera įvyko 2021 metais Berlyno kino festivalyje, kuriame filmo aktorė Lilla Kizlinger apdovanota „Sidabriniu lokiu“ už geriausią antraplanį vaidmenį.
Svajonių vedini
Panoraminę šios programos prigimtį bene labiausiai atspindi Belgrade gimusios, Niujorke gyvenančios šiuolaikinio meno kūrėjos Ivos Radivojević filmas „Alefas“ (Aleph), kviečiantis žiūrovą į kelionę per penkis žemynus ir dešimt šalių. Buenos Airės, Sacharos dykuma, Niujorkas, ortodoksų vienuolynas Graikijoje, poliarinė stotis Grenlandijoje, Katmandu, Pietų Afrika, kosmoso platybės –šiame filme į vieną susijungia naratyvinis, dokumentinis ir eksperimentinis kinas.
Tuo tarpu ieškodamas savo prarastos mylimosios iš centrinės Meksikos į Monrealį atkeliauja Ivano Grbovic filmo „Apgirtę paukščiai“ (Drunken Birds) herojus Vilis. Talentingai papasakotoje meilės istorijoje pinasi likimai, susiduria pasauliai, ją apgaubia įtampos pritvinkę magiškojo realizmo debesys.
Tikėdamasis atgauti darbą, pėsčiomis per Boliviją keliauja ir Specialiuoju žiuri prizu 2021 metų Venecijos festivalyje apdovanoto Kiro Russo filmo „Didysis judėjimas“ (The Great Movement) herojus Elderis. Bolivijoje vyksta ir 2022 metų Sandanso kino festivalio Didžiojo žiuri prizo laimėtojo, režisieriaus Alejandro Loayza Grisi filmo „Mūsų namai“ (Utama) veiksmas. Pagyvenusių kečujų pora Bolivijos aukštumose susiduria su iššūkiais, kurie keičia nusistovėjusią jų namų tvarką.
Nepriklausomo kino festivalyje „IndieLisboa“ geriausiu portugališku filmu pripažintas Susanos Nobre filmas „Jūsų vairuotojas Džekas“ (Jack’s Ride) kviečia į kelionę po svajones ir prisiminimus. 63-ejų Žoakimas artėja prie pensijos, ir, spręsdamas savo labai žemiškas problemas, prisimena jaunystės metus Niujorke, kai jis limuzinu vežiojo Muhammadą Ali ir Jackie Kennedy.
Moterys iš Rytų ir Pietų
2021 metų Kanų kino festivalyje dokumentinių filmų „Auksinės akies“ apdovanojimą gavęs indų kino režisierės bei menininkės Payalos Kapadia debiutinis filmas „Naktis ir visiška nežinia“ (A Night of Knowing Nothing) sujungia fikciją ir tikrovę, sapnus, prisiminimus, vaizduotę, nerimą ir nuneša į indų studentės gyvenime ir aplinkoje vykstančius radikalius pokyčius. Apie juos ji rašo savo laiškuose mylimajam.
Nepaprastų valios pastangų būti tobula moterimi visuomenė reikalauja ir iš brazilų režisierės Anitos Rocha da Silveiros San Sebastiano kino festivalyje Geriausio Lotynų Amerikos filmo apdovanojimą pelniusio filmo „Medūza“ (Medusa) herojės Marijanos. Brazilija jame – konservatyvi krikščioniška valstybė, kurioje jaunųjų evangelikų būriai vykdo „teisingumą“ ir Dievo valią. Stilizuotame filme susilieja religija, politika, smurtas ir noras įrodyti, kad išgyventi galima tik tapus tikrąja savimi.
Dviejų Bulgarijos kūrėjų Minos Milevos ir Veselos Kazakovos bendras kūrinys „Moterys tikrai verkia“ (Women Do Cry) taip pat tyrinėja lyčių ir socialinės nelygybės problemas. Tikrais įvykiais paremta istorija atskleidžia trapius ir kartais absurdiškus šeimos ryšius šiuolaikinėje Bulgarijoje. Daug subtiliai aštraus humoro, nesumeluotų emocijų ir aistrų ugnikalnių.
Feministinės idėjos ataidi ir iš argentiniečių kūrėjos Inésos María Barrionuevo filme „Šiąnakt Kamila atsiskleis“ (Camila Comes Out Tonight). Į Buenos Aires persikėlusi pagrindinė herojė Kamila patenka į naują, jai nepažįstamą aplinką. Privačioje, tradicines vertybes puoselėjančioje mokykloje ir taip aštrus Kamilos charakteris įgauna dar daugiau jėgos.
Ateities vizijos
Praskleisti laiko užuolaidas, pažvelgti į ateitį maga ne vienam kino kūrėjui. Prancūzų režisierius Bertrand’as Mandico, „Kino pavasaryje“ už debiutinį filmą „Laukiniai berniukai“ apdovanotas geriausio režisieriaus prizu, grįžta su erotišku mokslinės fantastikos vesternu „Suterštas rojus“ (After Blue). FIPRESCI prizu Lokarno kino festivalyje 2021 metais apdovanotas filmas pasakoja apie tolimą laukinę planetą, kurioje išgyvena tik moterys.
Distopijos pasaulyje savo filmo „Viskas bus kitaip“ (Everything Will Change) herojus įkurdina ir vokiečių režisierius Martenas Persielis. Jis kuria neįprastą kelio filmą, futuristinę pasaką, kuri garsiai skelbia šių dienų žinią – biologinė Žemės įvairovė nyksta, o galimybė ką nors pakeisti yra mūsų dabartiniame laike – 2020-uosiuose.
Afrofuturistinį kūrinį, kupiną užburiančių detalių, muzikos ir poezijos žiūrovams siūlo talentų duetas – amerikiečių poetas, muzikantas Saulas Williamsas ir aktorė bei filmų kūrėja iš Ruandos Anisia Uzeyman. Jų bendras kūrinys „Neptūno šerkšnas“ (Neptune Frost) yra puikus mokslinės fantastikos ir miuziklo hibridas, pasakojantis meilės istoriją, gimusią virtualius herojus subūrusiame iš kompiuterių atliekų pastatytame ateities kaime.
