Pristatome populiariausius pažintinius takus Vilniuje.
100 km. takas aplink Vilnių
Nerti į mišką galima ir mieste. Pavyzdžiui, per kiek dienų įveiktumėte 100 km taką aplink Vilnių? Jo atkarpos driekiasi Belmonto, Ribiškių, Burbiškių, Buktos, Baltupių ir kt. miškais. Žygeivių patogumui trasą žymi specialūs ženklai ant medžių bei krypčių lentelės.
Tako žemėlapis rasite čia.
Pažintiniai takai Verkių regioniniame parke
Pavilnių ir Verkių regioniniai parkai įsteigti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“, siekiant išsaugoti Žaliųjų ežerų gamtinius ir Verkių, Kalvarijų, Trinapolio apylinkių kultūrinius istorinius kompleksus, erozinių raguvynų bei Vilnios slėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.
Rokantiškių piliakalnio pažintinis takas
Ieškote minčių kaip praleisti savaitgalį? Aplankykite Rokantiškių piliakalnį.
Pavilnių regioninio parko pakraštyje įkurtas naujas Rokantiškių piliakalnio pažintinis takas nėra ilgas. Jis tęsiasi tik 1 km, tačiau nustebins savo turiniu.
Žygiuodami juo susipažinsite ne tik su Rokantiškių piliakalniu ar jo istorija, bet sužinosite kas apskritai yra piliakalnis, kam ir kaip jie buvo naudojami Lietuvoje. Aplankysite Murlės upelio pakrantes, seną eglyną, turėsite galimybę pasivaikščioti išskirtiniu Pavilnių regioninio parko reljefu – raguvomis.
Rokantiškių piliakalnio pažintinis takas yra žiedinis ir jo schemą galite parsisiųsti į savo telefonus.
Pučkorių pažintinis takas
Aplankius Pūčkorių pažintinį taką galima pamatyti visą Pūčkorių grožį ir gamtos bei kultūros vertybes. Takas buvo įrengtas Pavilnių girininkų Stasio Ivanausko ir Vlado Leonavičiaus iniciatyva. Jis skirtas susipažinti su Pūčkorių apylinkių gamtos ir kultūros vertybėmis. 2008 m. piliakalnis sutvarkytas, buvo restauruota tako danga, sutvirtinti laiptai, pakeisti suoliukai, atlikti kraštovaizdžio formavimo kirtimai.
Pučkorių pažintinis takas vingiuoja pro Pūčkorių atodangą, kuri yra viena įspūdingiausių ir aukščiausių atodangų Lietuvoje. Unikalus geologinis objektas 1974 metais paskelbtas gamtos paminklu. Atodangos aukštis – 65 metrai, plotis – 260 metrų. Pūčkorių atodangą suformavo Vilnios upės aktyvi šoninė erozija (paplovimas). Šlaite ryškiai matosi trys horizontalios dalys.
Toliau takas nusileidžia į Vilnios slėnį ties ūkiniais Pūčkorių palivarko pastatais. driekiasi pro patrankų liejyklos liekanas, atkartoja didįjį Vilnios vingį ir veda prie malūno. Archyviniai šaltiniai byloja, kad atodangos papėdėje Puškarnios dvaras gyvavo jau XIV a., tačiau iki šių dienų išliko XVIII ir XIX a. pradžios palivarko pastatų kompleksas, išsidėstęs abipus Vilnios. Puškarnios dvare XIX a. pradžioje veikė vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvoje malūnų, kuriame buvo net dvylika girnų. Vėliau dalis malūno patalpų buvo pritaikyta popieriaus fabrikui. Iki šių dienų abipus Vilnios yra išlikę daugelis neblogai išsilaikiusių Pūčkorių palivarko pastatų: kluonas, svirnas, tvartas, buvęs kumetynas. Puošniai atrodo pagrindinis gyvenamasis namas, kurį suremontavo dabartinė pastato savininkė, paveldėtoja L. Patapienė.
Ribiškių pažintiniai takai
Ribiškių erozinis kalvynas išsidėstęs pietinėje Pavilnių regioninio parko dalyje, Ribiškių kraštovaizdžio draustinyje (275 ha.). Ši vietovė yra rytinėje Vilniaus dalyje, Rasų seniūnijoje, kairiajame Vilnios krante. Kalvyną vakarų-rytų kryptimi kerta Vilniaus-Minsko geležinkelis ir Juodalis kelias. Pietinį kalvyno pakraštį žymi Minsko plentas. Pietvakariniame kalvyno pakraštyje stūkso Liepkalnis su Laimio kalnu – aukščiausia Vilniaus vieta (235 m.).
Kalvynas susidarė paskutinio ledynmečio pabaigoje, kai tekantys vandens srautai ties Vilnios slėniu suraižė Medininkų moreninio kalvyno pakraštį. Taip susiformavo gilios senovinės griovos ir sausaslėniai, nusileidžiantys į Vilnios slėnį, o tarp jų – aukštos erozinės kalvos ir stačiašlaičiai atragiai. Kalvyno reljefas žemėja šiaurės kryptimi, link Vilnios upės. Aukščiausios vietos yra pietinėje kalvyno dalyje, reljefas čia pakyla iki 220 m virš jūros lygio. Tuo tarpu Vilnios vaga yra 104 m. absoliutiniame aukštyje. Kalvų ir atragių šlaitų santykinis aukštis 25-35 m. – aukštesni ir statesni šlaitai kalvyno pietiniuose pakraščiuose, o einant Vilnios link šlaitai žemėja ir lėkštėja.
Išskirtinė Ribiškių erozinio kalvyno ypatybė – raguvos. Čia sudaro įspūdingas erozines vėduokles, pasižyminčias ypač raiškiu reljefu ir savitu kraštovaizdžiu. Išsišakojusios Ribiškių raguvų vėduoklės sueina į vieną pagrindinį slėnį, kuriuo teka 1,7 km. ilgio Kaukystos upelis – dešinysis Vilnios intakas. Kalvyne gausu nedidelių šaltinių, kurie suteka į šį upelį. Kalvyno raguvos nuo seno gyvenamos, čia lyg kalnų slėniuose išsidėstę Ribiškių kaimo sodybos. Raguvos bei tarp jų esančios kalvos ir atragiai seniau buvo pliki – gyventojai jų šlaituose ganė gyvulius, tad susiformavo natūralios įvairiažolės pievos. Tik kai kur ant kalvų augo seni ąžuolynai. Tačiau ilgainiui gyvulininkystė sunyko, teritorija ėmė užaugti mišku ir krūmynais. Nuo 2015 metų vykdomi tvarkymo darbai, kurių metu stengiamasi raguvose pašalinti krūmynus, atkurti pievas ir vėl atverti kraštovaizdį.
Miškingų atragių ir gyvenamų raguvų su išlikusiomis pievomis mozaika sudaro savitą, labai raiškų ir vaizdingą kraštovaizdį. Jį galite apžiūrėti keliaudami 6 km. ilgio pėsčiųjų trasa, kuri prasideda prie Minsko plento, netoli Liepkalnio. Einant taku teks ne kartą kilti ir leistis kalvoto reljefo šlaitais, eiti vingiuotais keliukais bei aptikti nedidelius, bet veržlius upokšnius – tai puiki ir įdomi pramoga. Nuostabus vaizdas į Ribiškių kalvyną bei Vilniaus miestą atsiveria nuo Liepkanio.
Sapieginės pažintinis takas
Keliaudami Sapieginės pažintiniu poilsio taku (5,3 km) susipažinsite su Sapieginės ir Šveicarijos erozinių raguvynų kraštovaizdžiu, atsikvėpsite trumpo poilsio aikštelėse, pasigrožėsite gamtos reginiais ir pasimėgausite jos teikiama ramybe. Takas driekiasi Antakalnio miško parkų (Sapieginės, Šveicarijos) masyvais. Statesnėse tako vietose įrengti laiptai. Lygesnėmis atkarpomis smagu keliauti dviračiais.“
Aplinkinės žemės su kalvomis ir raguvomis priklausė garsiai Lietuvos didikų giminei – Sapiegoms. Iš to kilo ir vietovės pavadinimas. Net dabartinės Šilo ir Žolyno gatvės, nutiestos gilių ir plačių raguvų dugnuose, kadaise vadintos Sapiegų grioviais. Kalvotos vietos buvo naudojamos vandeniui kaupti. Iki šių dienų išlikęs Sapiegų laikų vandens rinkimo sistemos statinys. Seniau Sapieginėje būta tradicijos, kad per Petrines, birželio 29-ąją, kasmet bemaž visas Vilnius susirinkdavo į šias kalvas bei miškelius ir iki vėlyvos nakties švęsdavo atlaidus.“
Strelčiukų žygtakis
Ši vieta mena XII a. – gūdžius ir neramius laikus. Čia stovėjusią Rokantiškių pilį pastatė kunigaikštis Alšis, garsios ir didingos Alšėniškių giminės protėvis. Kadaise čia stovėjusi pilis buvo viena pirmųjų pastatyta iš mūro. Jos sienos saugojo ne tik didikų gyvastį ir turtą, bet ir šio krašto taiką ir ramybę. Žemę ginti nuo priešo atėjūno valdovui padėdavo kariai: stiprūs drąsūs atsidavę, pilies stiprybė, jos karių drąsa ir sumanumas. Kariai būdavo greiti ir vikrūs, žinodavo visus pilies ir miško takus. Mokėdavo apeiti priešą ir užkirsti jam kelią. Šią vietą supantis miškas vadinamas Strielčiukų mišku. Strielčiukai – budrūs šioje vietoje stovėjusios pilies sargai, kurie pirmieji pasitikdavo slapta sėlinantį priešą.
Eidami šiuo žygtakiu nusikelsite į praeitį, kai po miškus ir tankumynus laisvai klajodavo taurai ir stumbrai. Jūsų laukia menamas susitikimas su pilies gynėjais, pamatysite kaip jie saugodavo valdovo pilį, kokiais pabūklais naudodavosi, sužinosite kokias dainas dainuodavo. Trasos ilgis 2,5 – 3,5 km.
Pažintiniai takai Verkių regioniniame parke
Senųjų kaimų pažintinis takas
Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija vasarą pristatė naują, Senųjų kaimų pažintinį taką. Šiame take vyko pirmasis žygis.
„Vasaros metu Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos darbuotojai rinko informaciją, ieškojo tinkamų trasų ir kūrė infrastruktūrą naujam takui. Jį šventiškai atidarėme penktadienį vykusio žygio metu“, – rašoma pranešime.
Žygiuodami pažintiniu taku, dalyviai aplankė istorinius kaimus: Naujuosius Verkius, Verkių Riešę, Staviškes, Turniškes bei Kremplius. Žygio vedlys papasakojo įvairių istorijų ir pasakojimų apie šiuos, kadaise buvusius kaimus, o šiandien jau Vilniaus miesto gyvenamuosius rajonus.
Organizatoriai sudarė žemėlapį, kurio pagalba šiuo taku galite keliauti ir savarankiškai.
Verkių trasa
Nuo Verkių dvaro sodybos iki pat Staviškių piliakalnio nusidriekusi turtinga vaizdais ir pojūčiais Verkių trasa. Kadaise buvusios Verkių dvaro sodybos valdos, šiandien yra pilnos atradimų lankytojui. Žygiuodami ja galėsite aplankyti senasias gyvenvietes, pasigrožėti buvusiais dvaro tvenkiniais, miškingomis apylinkėmis, aplankyti Staviškių piliakalnį ir buvusių dvaro pastatų griuvėsius. Šie, kaip romantizmo paminklai mena apylinkių istoriją.
Kryžiaus kelias
Istorijos ištakos apie Vilniaus Verkių kalvarijas siekia XIV a., kai didysis kunigaikštis Jogaila įsteigė Vilniaus vyskupiją ir Verkių žemes užrašė vyskupams. Tuo laiku Verkiuose įsikūrė vyskupų rūmai, o kiek arčiau miesto XVII a. vyskupų iniciatyva įkurtos Verkių kalvarijos – kaip padėka Dievui už krašto išvadavimą iš rusų caro armijos priespaudos.
Kryžiaus kelias atkuria visą Kristaus Sugavimo istoriją ir Kančios kelią. Jame siekta kuo tiksliau atkartoti Jėzaus laikų Jeruzalės topografiją, orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu. Pagal ansamblio plotą (140 ha) Verkių kalvarijos priskiriamos patiems didžiausiems Kryžiaus kelių kompleksams Europoje. Kryžiaus kelio stotys gražiai įsilieja į gamtinį kraštovaizdį – stačiais šlaitais ir giliomis raguvomis išraižytą, pušynais apaugusį Neries upės slėnį. Septynių kilometrų ilgio Kryžiaus kelyje išsidėsčiusios 35 Kristaus kančios kelio stotys („stacijos“). Čia įrengta dvidešimt mūrinių koplyčių, tiltas per Cedrono upelį, vieni mūriniai ir septyneri mediniai vartai. Trys stotys įrengtos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje. Sovietmečiu dauguma Kryžiaus kelio stočių buvo sunaikintos, tačiau atgavus nepriklausomybę dvasininkų iniciatyva jos buvo atstatytos ir pritaikytos maldininkų lankymui.
Šalia Kalvarijų Kryžiaus kelio, ant aukšto Jeruzalės kalno stovi barokinio stiliaus Šv. Kryžiaus Atradimo (arba Kalvarijų) bažnyčia ir dominikonų vienuolynas. Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia – simbolinis Golgotos kalnas.
Einant Vilniaus Verkių kalvarijų takais ir pasukus į Neries pusę, nuo kalvų atsiveria žemutinėje upės slėnio terasoje išsidėstęs trinitorių vienuolyno ansamblis. Švč. Trejybės bažnyčią ir trinitorių vienuolyną 1695 m. įkūrė vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. Pirmieji pastatai buvo mediniai, 1710 m. jie sudegė. Mūrinės bažnyčios statybos darbai vyko 1715–1721 m. Naujas vienuolynas pradėtas mūryti 1752 m. Baroko stiliaus mūrinė bažnyčia iškilo XVIII a. viduryje. Vienuolyno pastatuose veikė karo ligoninė, čia buvo ir Lietuvos stačiatikių metropolito vasaros rezidencija, vaikų ir senelių prieglauda, pradinė mokykla, kol galiausiai 1997 m. restauruotuose vienuolyno pastatuose įsikūrė Kristaus Karaliaus kongregacijos seserų noviciatas – atidaryti seserų prižiūrimi rekolekcijų namai, veikiantys iki šiol.
Šalia Kryžiaus kelio, netoli XIII stoties, gilioje griovoje čiurlena stebuklingas šaltinis. Švarų šaltinio vandenį nuo seno geria vilniečiai bei atvykstantys maldininkai. Nežinia ar dėl gerųjų vandens savybių, ar dėl malonios aplinkos, tačiau lankytojų čia pilna visais metų laikais.
Dviračių trasa
Verkių regioninį parką jūs galite pažinti ir važiuodami dviračiu – tam įrengti takai ir trasos, kurie įsikomponuoja į Vilniaus miesto dviračių trasų tinklą.
Nuo Santariškių žiedo įrengtas 5 km ilgio asfaltuotas dviračių takas, kuris eina kairiąja Žaliųjų ežerų gatvės puse, per Verkių mišką iki sankirtos su Gulbinėlių gatve. Toliau eina specialia žvyro danga paklota taip vadinama Rožinių dviračių trasa.
Maršruto dviračiais pradžia – Verkių rūmų architektūrinis ansamblis, kuriam daugiau kaip du šimtai metų. Nuo Verkių rūmų važiuojant miško keliais, netrukus pasiekiamas Ežerėlių geomorfologinis draustinis. Šioje vietovėje mažus ežerėlius keičia jau spėję užakti ežerai, iš kurių telikę pelkėti duburiai. Pakilus ant kalvos atsiveria vaizdas į Also ežerą, o pamiške nusileidžiama į Gulbinų gatvę, kuri veda Balsio ežero link.
Toliau pravažiuosite per liepų giraitę, Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinio keliais, didžiausio ir giliausio parko ežero – Balsio – pakrantėmis. Tai mėgstama poilsiautojų vieta. Nuo rytinio Balsio ežero kranto atsiveria vaizdas į tyvuliuojantį žalios spalvos vandenį. Toks jis yra nuo didelio karbonatų kiekio požeminiuose šaltiniuose, maitinančiuose visą Žaliųjų ežerų grupę. Įdomu, kad visai šalia Balsio esantis Mažojo Gulbino ežeras telkšo 20 metrų aukščiau, t.y. lyg ant kalno.
Dar viena asfaltuoto dviračių tako atkarpa įrengta pietinėje Verkių regioninio parko dalyje Nuo Verkių g. palei Nerį ir baigiasi netoli Trinapolio bažnyčios.
Cedrono aukštupio kraštovaizdžio draustinio takas
Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija gegužę naują pažintinį taką Cedrono aukštupio kraštovaizdžio draustinyje.
Saugomoje gamtos teritorijoje, Vilniaus miesto savivaldybėje, Fabijoniškių seniūnijoje, tarp Baltupių ir Fabijoniškių mikrorajonų esantis naujasis pažintinis takas kviečia susipažinti su šioje teritorijoje gyvenusiais ir į Raudonąją knygą įtrauktais baltaisiais kiškiais ir Cedrono upės sakralia istorija.
Startas: už S. Stanevičiaus g. 45
Finišas: Didlaukio g. 98
