450 metų jubiliejų šiemet švenčianti Vilniaus universiteto (VU) biblioteka – seniausia Lietuvos akademinė biblioteka – yra daugelio tyrinėjimų ir mokslinių atradimų objektas. Komunikacijos fakulteto profesorius Arvydas Pacevičius, tyrinėjantis knygos, bibliotekų ir skaitymo istoriją, knygos kultūrą, rengiantis bibliotekos ir universiteto istorijai reikšmingą šaltinį „Dovanų Vilniaus universitetui knyga, 1820–1832“, pasakoja apie knygoje surašytas, suregistruotas įdomybes, liudijančias turtingą bibliotekos ir universiteto istoriją.
Dovanų VU bibliotekai ir dovanų VU knygos. Kuo jos skiriasi? Kodėl abi buvo vedamos bibliotekoje?
Šios dvi dovanų knygos, saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve, skiriasi tiek savo fizine išvaizda, tiek turiniu ir paskirtimi. Pirmoji – tai Garbės, arba Aukso knyga. Joje buvo surašomi geradariai ir jų dovanos nuo 1792 m., skirtos tiesiai bibliotekai. Dovanotos ne tik mokslui aktualios knygos, bet ir istoriniu, kultūriniu, bibliofiliniu požiūriu vertingi leidiniai, rankraščiai, taip pat muziejiniai objektai. Šios dovanų knygos įrišimas puošnus, marokeno (ožkos odos) apdarais, o viršelyje matome įrašą aukso raidėmis DOVANŲ KNYGA (KSIĘGA DAROW). Knyga minima 1814 m. VU bibliotekos nuostatuose: „Aukotojų vardai, kad būtų atsimenami, įrašomi į Aukso knygą, laikomą šiam tikslui bibliotekoje.“
O štai Mokslo draugijų ir asmenų dovanų universitetui, jo vadovybės nurodymu atiduotų bibliotekai, knyga, pradėta 1820 m. sausį, kuklesnė, marmurinio kartono viršeliais. Joje buvo registruojamos dovanos, skirtos universitetui, bet Tarybos sprendimu atiduodamos bibliotekai ar moksliniams kabinetams. Šioje knygoje vyrauja akademijų, mokslo draugijų, mokslininkų darbai, daug universitetų disertacijų ir proginių leidinių.
Kartais šios dovanos bibliotekos nepasiekdavo, nes keliaudavo tiesiai ant profesorių darbastalių. Dovanotų VU knygų ir kitų dalykų sąrašai buvo sudaromi VU kanceliarijoje, paskui pagal juos bibliotekininkai tvarkė ir registravo perduodamas bibliotekai dovanas. Manytina, kad tokia tvarka susiklostė 1814–1820 m., nes pagausėjus mokslinės informacijos srautams siekta sutvarkyti dovanų apskaitą. Abiejų knygų paskirtis inventorinė-informacinė, bet pirmojoje galime įžvelgti ir memorialinį – mecenatų atminimo aspektą. Ir dar viena pastaba – pirmojoje knygoje po 1814 m. vis rečiau aptinkame naujas disertacijas, dėstomų kursų programas, mokslines monografijas. Moderniais terminais kalbant, dovanų knygos rodo, kaip mokslinė informacija buvo atskirta nuo mokslo ir kultūros paveldo.
Kuo tyrimas praturtina bibliotekos istoriją? Ko nežinojome anksčiau?
Visų pirma, dabar turime apypilnį fondų komplektavimo šaltinių vaizdą. Tyrimas atskleidė bibliotekininkų kasdienybės, bibliografinio darbo, dokumentavimo, raštvedybos, santykių su VU vadovybe ypatumus. Pavyzdžiui, antrojoje dovanų knygoje matome, kaip nuo 1824–1825 m. įsigali autoritarinis vadovavimo akademinei bendruomenei stilius, vykdomi žodiniai rektoriaus nurodymai, mėginama riboti prieigą prie informacijos išteklių (represinės cenzūros apraiškos). Šaltinis papildo istoriografijoje fragmentiškai atskleistas paskutinio gyvavimo dešimtmečio žinias apie ryšius su Rusijos imperijos ir užsienio akademinėmis institucijomis, jų dinamiką, preferencijų kaitą.
Turime apibendrintus duomenis apie bibliotekos ryšius su Abo (vėliau Helsinkio), Tartu (Dorpato), Charkovo, Sankt Peterburgo ir kt. universitetais. Kita vertus, nepaisant suvaržymų, biblioteka iki pat universiteto uždarymo mezgė kontaktus su mokslo institucijomis, knygų platintojais, ieškojo būdų, kaip papildyti rinkinius nuolat stingant lėšų. Anksčiau numanėme, kad VU biblioteka iš giminingų institucijų gaudavo disertacijų ir kitų mokslo darbų. Dabar galima drąsiai teikti apytikslius įplaukų skaičius ir dovanotų darbų pavadinimus.
Apskritai tyrimas atskleidė mokslinės informacijos sklaidos kanalus ir priemones, o dovanų knygos komunikuoja žinią apie mokslinius išteklius, telktus ir puoselėtus Alma mater. Norint juos aktualizuoti ir taip realizuoti gyvosios bibliotekos koncepciją, kitame tyrimo etape planuojama idenfikuoti bent dalį dovanų peržiūrint XIX a. knygas de visu.
Kokie patys įdomiausi, netikėčiausi objektai dovanojami?
Antrojoje dovanų knygoje netikėtumų ir egzotiškų objektų mažiau nei pirmojoje. Kaip minėjau, dovanoti nauji ir aktualūs mokslo darbai. Bet esama ir įdomių senienų, papildžiusių bibliotekos retenybių rinkinį. Pavyzdžiui, 1823 m. VU garbės narys kun. Paulius Ksaveras Bžostovskis, vadinamosios Paulavos respublikos Merkinės dvare įkūrėjas, dovanojo kinišką dėželę, tabokinę, medalių, vertingų akmenų, taurę su patina ir rašomąjį stalelį, inkrustuotą įvairiais akmenimis (įdomu, koks šių vertybių likimas). 1825 m. Numizmatikos kabinetui perduota 20 sidabrinių arabiškų monetų, iškastų Garadyščios (Horodyszcze) benenediktinų vienuolyne netoli Pinsko. Biblioteka 1829 m. gavo 33 senovines Olbijos (graikų kolonija dabartinės Ukrainos Nikolajevo apskrityje) monetas, dovanotas Mykolo Kumani.
Itin netikėti buvo atradimai apie biblioteką papildžiusius VU garbės narių Giovanni Aldini, Valeriano Luigi Breros, Sebastiano Ciampio, Giorgio Santio, Leopoldo Augusto Warnkönigo veikalus. Dovanotojai buvo darbų autoriai ‒ Europos mokslo žvaigždės fizikas André-Marie Ampère‘as, inžinierius Johannas Albertas Eytelweinas. Kiek kurioziškas kylančios mokslo žvaigždės, chemiko, fiziko ir meteorologo Johno Daltono (1766–1844) veikalo „Naujoji chemijos filosofijos sistema“ dovanojimo atvejis. 1827 m. rugpjūčio 29 d. kartu su periodiniais leidiniais iš VU kanceliarijos biblioteka gavo knygą, kuri, „kaip rodo įrašas viršelyje, jau seniai autoriaus Daltono skirta Vilniaus universiteto bibliotekai“. Taigi VU mokslo bendruomenė ištisus 20 metų negalėjo susipažinti su mokslinę revoliuciją paskatinusiu darbu, kuris buvo nežinia kur nuo jo dovanojimo VU laiko.
Su kurių šalių universitetais, mokslo draugijomis palaikomi glaudžiausi ryšiai?
Antrojoje dovanų knygoje vyrauja Charkovo, Kazanės, Maskvos, Sankt Peterburgo, Tartu (Dorpato), Abo (Turku, paskui Helsinkio) universitetai. Pastarieji du mokslinės informacijos mainuose buvo aktyviausi, todėl VU bibliotekoje buvo sukauptas gan išsamus šių institucijų disertacijų, studijų programų ir kitų proginių darbų rinkinys.
Iki 1824 m. mokslo darbus VU taip pat siuntė Berlyno, Bolonijos, Krokuvos, Paduvos, Pizos, Varšuvos, Vienos universitetai. Bendradarbiauta ir keistasi leidiniais su draugijomis, mokslų akademijomis, paskutiniais universiteto gyvavimo metais vis dažniau fiksuojami darbai, atsiųsti iš Maskvos, Kazanės, Sankt Peterburgo universitetų, taip pat Peterburgo mokslų akademijos.
Lelevelis, Bojanus, Frankas. Ar buvo įprasta profesoriams dovanoti savo darbus universitetui ir bibliotekai, ar tai priklausė nuo asmens?
Profesoriai buvo aktyvūs donatoriai, ypač jūsų paminėtieji. J. Lelevelio pavardė nuolat minima abiejose dovanų knygose iki jo išvykimo iš Vilniaus 1824 m. J. Frankas universiteto nepamiršo ir atsisveikinęs su Vilniumi 1823 m. – siuntė knygas, nors didesnę asmeninės bibliotekos dalį išvykdamas pardavė varžytinėse. L. Bojanus jau 1806 m. daugiau kaip 100 tomų rinkinį dovanojo bibliotekai, ypač aktyviai reiškėsi kaip mecenatas 1820–1824 m.
Autorinių knygų kartu su knygų rinkiniais dovanojimas universitetui buvo dažnas reiškinys, bibliotekos mecenatais galima vadinti Vincentą Herberskį, Janą ir Andrių Sniadeckius, Janą Chodanį, Mykolą Polinskį, Juozapą Tvardovskį, Adolfą Abichtą, Johaną Volfgangą, Mykolą Mianovskį. Kita vertus, savų kūrinių propagavimas rūpėjo ne visiems profesoriams, kai kurie manė, kad leidiniai ir taip pasiekia biblioteką privalomuoju būdu po prevencinės cenzūros procedūrų.
Kas tas VU bibliotekos retenybių rinkinys? Kada jis atsirado?
Retenybių rinkinys minimas VU bibliotekos dokumentacijoje nuo 1826 m. Jis susiformavo iš dovanų, kurios neatitiko VU kabinetų profilio, turėjo katalogą, buvo savotiškas Numizmatikos kabineto, kurį biblioteka perėmė iš vadinamojo Fizikos muziejaus po kuratoriaus prof. Juozapo Mickevičiaus mirties 1817 m., plėtinys. Jame buvo kaupiamos kilnojamosios kultūros vertybės, archeologiniai objektai, keistenybės. 1831 m. bibliotekos aprašyme retenybės išskirtos į atskirą C grupę šalia knygų (A grupė) ir medalių bei monetų (B grupė). Retenybės buvo saugomos specialiose spintose kabinete, kuriame nuo 1818 m. buvo ir bibliotekos prefekto G. Grodeko darbo vieta. Numizmatikos kabinetą ir jame esantį retenybių rinkinį buvo galima apžiūrėti, iš anksto susitarus, bibliotekos darbo metu. 1823 m. jis buvo įkurdintas šalia periodikos skaityklos.
Kaip manote, kokia šių dovanų dalis vis dar saugoma Lietuvoje?
Manau, kad tapačių dovanoms objektų, ypač knygų, VU bibliotekoje esama vadinamajame BAV fonde. Tyrinėjant dovanų VU bibliotekai knygą pavyko identifikuoti ir peržiūrėti dešimtis knygų su dovanojimo provenienciniais ženklais. Šie darbai, kuriuos sutrukdė pandemija, būtų tolesnio tyrimo dalis. Tyrimus pagreitintų ir praturtintų skaitmeninimas, bet tam tikra problema yra tai, kad beveik 100 proc. šių dovanų yra XIX a. leidiniai.
