Šunų apsinuodijimas – opi problema, į kurią dažnas vis dar numoja ranka. Visgi, augintiniui laiku nesuteikus pagalbos, gali baigtis liūdnai. Vienas tokių atvejų, vilnietės Eivinos šuns nunuodijimo istorija. Kaip to išvengti ir ką reikėtų daryti šuniukui apsinuodijus?
Dabar vaikščiodama su šunimi vilnietė Eivina itin atsargi, kadangi prieš metus vienas įprastas pasivaikščiojimas su pirmuoju jos augintiniu Mailo virto tragedija. Šuo tądien apsinuodijo kieme rastais žiurknuodžiais. Tiesa, iš pradžių šeimininkė to nė neįtarė. Pirmuosius apsinuodijimo simptomus pastebėjo tik vakare.
„Grįžus tarp pietų ir vakaro pusės jis pradėjo vemti, sustresavome. Tačiau buvo taip, kad vis tiek augintiniai gi vemia dažnai, tai nepaėmėme labai stipriai į širdį“, – prisiminė vilnietė Eivina Saldukaitė.
Kadangi po paros simptomai neišnyko, o tik stiprėjo, Eivina kreipėsi į veterinarus.
„Buvo daug spekuliacijų, nuo antifrizo iki degalų. Viską jie vardijo, kas tik gali būti, bet nežinojome, kas pasitvirtins“, – šnekėjo E. Saldukaitė.
Klinikose šuneliui atlikti tyrimai, išsiaiškinta, kad nuodai stipriai pažeidė gyvūno vidaus organus. Kitą dieną važiuojant automobiliu šuo pradėjo kosėti kraujais ir į kliniką šunelį teko nešti jau praradusį sąmonę.
„Na, veterinarai po dešimt minučių gal išėjo ir sakė, kad, deja, viskas, nes sprogo vidinis organas“, – teigė vilnietė.
Eivinos nelaimė – ne vienetinis atvejis. Šunų šeimininkams vertėtų būti atidesniems, mat šunys dažnai apsinuodija visai ne žiurknuodžiais.
„Dažniausiai apsinuodija lauke jauni šunys. Žmonės maitina katinus lauke maisto atliekomis ir jas suėda jauni dažniausiai šuniukai. Jiems gali sukelti virškinamojo trakto problemas, kaip vėmimą ar viduriavimą“, – nurodė gydytojas veterinaras Mintautas Sakavičius.
Šuns apsinuodijimas maistu gali būti lygiai toks pats pavojingas, kaip ir nuodais, mat laiku nesuteikus pagalbos, viskas gali baigtis gyvūnėlio mirtimi. Tam, kad taip neatsitiktų, šeimininkai pasivaikščiojimų metų turėtų būti labai atsargūs.
„Jaunus šuniukus vedžiojant, ypač reikėtų būti akyliems ir neleisti visko imti į burną, ką jie labai mielai daro“, – sakė M. Sakavičius.
„Visada stengtis žiūrėti ne į telefoną einant pasivaikščioti, bet stebėti, kur eina šuniuko nosytė. Mokyti šuniuką tiek išsimainyti, tiek mokytis, kad didžiausia vertė yra pas šeimininką“, – patarė šunų trenerė Inesa Valinčiūtė-Kunčienė.
Taip pat, norint apsaugoti augintinį, vertėtų jį dresuoti, kad šuo negriebtų visko, ką randa ant žemės. Būtent to Eivina su pirmuoju savo šuneliu nedarė.
„Su tuo ėdimu pas jį nebuvo problemų, nematydavome problemos, kad jis renka nuo žemės kažkokius dalykus. Būdavo, kad jis paima ar pakelį, šiukšlę, ar kažką. Tačiau labai greitai jis spjaudavo“, – pasakojo E. Saldukaitė.
Dabar Eivina į gyvūno dresavimą žiūri visai kitaip.
„Dabar labiausiai saugojamės su komanda „spjauk, palik, negalima“, – teigė vilnietė.
Po pirmojo augintinio netekties, Eivinos pasivaikščiojimai su šunimi labai pasikeitė.
„Pats pirmas dalykas, kuris atsitiko atsiradus šiam šuniui, tai, kad per pasivaikščiojimus nebėra telefonų kišenėse, kad tiesiog nenukreipti dėmesio. Šis šuo yra taip akylai stebimas, kad iš jo burnos traukiame visokius pagaliukus, nuorūkas, – nurodė E. Saldukaitė.
Todėl, jei pastebėjote, jog augintinis vangus, prasidėjo vėmimas, viduriavimas – vertėtų nedelsiant kreiptis į veterinarą.
Kopijuoti, platinti, skelbti LNK.lt turinį be LNK.lt raštiško sutikimo draudžiama.
