Prieš porą savaičių portale „Made in Vilnius“ buvo išspausdintas straipsnis „Ekspertas apie metro idėją: vilniečiams – metrofobija“. Nors straipsnių autoriai dažniausiai nesivelia į diskusijas su komentatoriais, šį kartą nutariau šios tradicijos nesilaikyti – pernelyg skaudi tema. Jei Vilniuje susisiekimo paslaugų sferoje ir toliau nebus nieko daroma iš esmės, ateities kartos neatleis savo seneliams ir tėvams už jų milžiniškai iškerojusį savisaugos instinktą, pasmerkusį vaikaičius gyventi nuolatinėse spūstyse Neries–Vilnelės slėnyje, tapusiame ekologine duobe.
Jau trečia dešimtis metų esu transporto žurnalistas ir visą gyvenimą – vilnietis. Vaikystėje – Markučių, jaunystėje – Žirmūnų, o dabar Rokantiškių gyventojas, kuriam skauda širdį dėl metų metais merdinčios sostinės transporto, atsiprašant, sistemos. Vilnius man savas ir brangus, tad skaudu žiūrėti į jį, kaip į vargšą mažylį, vilkintį tuos pačius gerokai apdriskusius ir jau seniai peraugtus rūbelius. O miesto „tėveliai“ daro viską, kad tik nereikėtų užsiimti niekuo daugiau, nei paspirtukų ir dviračių propaganda. Pakiltų jie kada nors patys tomis siūlomomis „važiuoklėmis“ Stepono Batoro arba Šilo gatve (panašių gatvių Vilniuje yra daugybė!), gal praeitų noras tuos laisvalaikio dzinguliukus laikyti keleivinio transporto priemonėmis, kurios ištemps sostinės susisiekimą iš spūsčių ir taršos gniaužtų.
Odė mūsų baimėms
Žiūrint visuomenės didžiumos akimis, galima pagalvoti, kad Vilniaus metro istorija prasidėjo ne nuo studijų, planų, brėžinių ir visokių kitokių dalykų, kuriais paprastai prasideda bet koks didesnis projektas, o … nuo baimės. Baimės ne to, kas bus, o priešingai – ko nebus. Pavyzdžiui: greičiausiai niekada nebus Vilniuje milijono gyventojų, todėl metro tiesti neapsimoka – nebus pakankamo keleivių srauto. Nebus statybos finansavimo, o ką mes vargšai vieni patys… Nebus specialistų, galinčių statyti metro. Nebus specialistų galinčių eksploatuoti tuos traukinius. Nebus dar šio, to bei ano… Taigi ne mūsų nosiai tas metro, jei net stadiono pastatyti nesugebame…
Man labai įdomu, ko labiausiai bijo metro priešininkai? Skaitytojų komentarai dėl galimybės Vilniuje nutiesti metro, yra, galima sakyti, baimių enciklopedija. O jei tiksliau – specializuota metrofobijos enciklopedija. Baimės joje turėtų būti išdėstomos ne abėcėline tvarka, o hierarchine – pagal svarbą, reikšmingumą, baimės apimtų žmonių galimą skaičių, baimės įveikimo galimybes ir t.t. Taigi…
Mokslinė metrofobijos klasifikacija
Iš karto reikėtų pasakyti, jog žodis „mokslinė“ – tik žurnalistinis triukas, nes terminas metrofobija yra dviprasmiškas. Juo psichoterapijoje paprastai vadinama … poezijos baimė. Deja, taip ir nepavyko rasti, kaip ten, toje terapijoje, vadinama metropoliteno baimė, nes apie tokią civilizuotas pasaulis, ko gero, dar nėra girdėjęs. Užtat ji yra Lietuvoje, tad kada nors šis mūsų atradimas praturtins mokslo apie žmogaus baimes bibliotekas. Palauksime to „kada nors“, o kol kas atkakliai laikysimės savo: mes poezijos nesibijome, tad metrofobija mums bus tik metropoliteno baimė. Metro – ir nieko daugiau!
Pačioje metrofobinės hierarchijos viršūnėje yra, žinoma, klaustrofobija, nors daugybė žmonių nė už ką nesutiks, kad juos kamuoja uždarų erdvių baimė. Jie drąsiai eina ir į tualetus, ir į vonias, ir daugybę kitų ankštų ir netgi tamsių vietų – ir visai nesibijo. Nes eina tuo pačiu keliu ir gana dažnai. Tačiau išeiti naktį į tamsų skersgatvį arba likti vienam nežinomoje vietoje – visai kitas reikalas. Juolab kaip tvirtina psichologai, daugybei žmonių netgi liftas yra sunkiai įveikiama problema, ypač jei tenka juo naudotis vienam. Ši baimė nėra labai bjauri, žmogus net gali apie ją nežinoti, nes ji tūno giliai pasąmonėje ir išlenda tik retkarčiais, progai pasitaikius. Metro, tokie žmonės paprastai nelabai bijo, nes į jį eina su šimtais kitų žmonių, tad „bandoje“ drąsiau. Tačiau nebus metro – nebus ir progos bijoti, tad klaustrofobijos kamuojamų žmonių logika tokia: gal geriau apsieikime su įprastais autobusais bei troleibusais.
Kitos baimės labiau susijusios su technika. Jos kyla iš daugelio komentatorių statybos reikalų neišmanymo. Antroji baimė ne mažiau baisi už pirmąją – mes niekam tikę organizatoriai: bet ką pradedame pompastiškai ir iškilmingai, o jau visai netrukus blaškomės po teismus. Arba projektuose randame tiek klaidų, kad organizatoriams greitai nusvyra rankos ir užuot puolę jas taisyti, ieško naujo projekto, kurio istorija netrukus pasirodytų tokia pati. Šiuo požiūriu metro statyba daug kam būtų kur kas baisesnė už kokio nors baseino rekonstrukciją arba naujos gamyklos statybą, nes pastarieji gana lokalūs objektai, o metro – dešimtis kilometrų nusidriekusi statybų aikštelė. Ir kvailiui aišku: normalaus gyvenimo neliks ilgiems metams, nes tas „metrostrojus“ išraus visą miestą skersai išilgai, ilgiems metams liksim pasmerkti „bardakui“. Ne, geriau nereikia…
Trečioji pagal poveikio sąmonei mastą baimė – pernelyg brangai kainuos, neišsimokėsim. O jei kaip nors ir išsimokėtume, tai bilietai bus tokie brangūs, kad nebus už ką važinėti. Ne, geriau nereikia…
Nėra ir nebus specialistų…
Ne, geriau nereikia…
Ir dar visa krūva mažesnių baimių baimelių, tiesą sakant, kartais ne mažiau juokingų, negu mokslo jau nustatytos ir atkakliai gydomos, pavyzdžiui, penterafobija – uošvės baimė arba vynofobija – vyno baimė… Tačiau už viską baisiausios yra visas baimes vainikuojančios savos nuomonės bei sprendimų priėmimo baimės. Ir, žinoma, baimių baimė neofobija – visa ko naujo ir permainų baimė… Jos ypač pavojingos, kai įsisuka į sprendimus priimančias kontoras, kurių „vadai“ nuolat uodžia, iš kur šiandien papūs vėjas. Tai nepagydoma liga, baisesnė už visas koronas kartu sudėjus, nes jai nėra nei skiepų, nei dezinfekcijos priemonių. Gali iš apkrėstos kontoros išvyti visus jos „lyderius“, netgi visus darbuotojus, o virusas naujuosius netrukus apninka it šunį blusos…
Tačiau būkim biedni, bet teisingi: tarp juokingų ir netgi, sakyčiau, kvailų baimių yra ir gražių! Netgi labai gražių! Turime nemažai žmonių kuo nuoširdžiausiai bijančių, kad tunelius bekasdami tie nevidonai metro tiesėjai sugriaus mūsų senamiestį, vieną gražiausių Europoje. Kiek daug spaudoje rašyta apie skilinėjančias namų sienas kai šalia vyko kur kas mažesnio masto statybos. Verks mūsų puikioji gotika, raudos mūsų nepakartojamas barokas… Autobusai ir troleibusai, žinoma, irgi baisu, tačiau … Vis dėlto geriau nereikia.
Naudodamasis proga negaliu ištverti nepaklausęs nuoširdžiųjų Vilniaus senamiesčio gerbėjų: kiek senovės paminklų buvo sugriauta arba bent kiek rimčiau nukentėjo Atėnuose, Romoje, Florencijoje, Paryžiuje, Prahoje, Miunchene ir visuose kituose Europos miestuose, turinčiuose puikiausius senamiesčius? Ar žinote, pagaliau, kad ne kas kitas, o būtent archeologai yra patys dėkingiausi metro statytojams už tai, kad jie duoda impulsą spartesniems tyrimams ir juos remia.
Didis vokiečių filosofas F. Nyčė yra pareiškęs: „Tiktai antitezė sukuria kokybę“. Jei manysime, kad automobilių spūstys Vilniuje yra tragiška kasdienybė, tai jai antitezė turėtų būti kokia nors nauja transporto priemonė, nepretenduojanti į perkrautas miesto gatves. Kažkada Vilnius žybtelėjo pasaulyje labai originalia idėja – tiesti gondolų linijas. Kodėl ne? Jos gražiai skraidina turistus, pavyzdžiui, Barselonoje arba Druskininkuose, tik klausimas – ar sprendžia susisiekimo problemas? Taigi – nėra antitezė! Tiesą sakant, iš visų projektų, skirtų susisiekimui Vilniuje gerinti, antitezės iš esmės nėra. Vienintelė išeitis iš aklavietės: nori kokybės – imkis metro. Net jei baimės akys didesnės už tave patį…
Saulius Šilokas
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su skaitytojo nuomone.
