Vilniaus paslaptys senuose vakarų žemėlapiuose

Vytautas Grigelevičius

2023 metais Vilnių aplankė daugiau nei 1.1 milijono turistų iš kurių per 800 000 užsieniečių. Didžiausias Lietuvos miestas aiškiai traukia smalsuolius iš visų pasaulio kampelių tiek savo architektūriniu paveldu, tiek savo kultūra ir renginiais. Nuo rugpjūčio 30 iki rugsėjo 1 Vilniuje vykstančios Sostinės dienos tiesiog spinduliuoja tiek Vilniaus, tiek Lietuvos istorija, tradicijomis bei vertybėmis ir ugdo ne vien tik lietuvių, bet ir Vilniaus svečių iš užsienio požiūrį apie lietuvius kaip tautą. 

Turizmas kaip egzistuoja dabar, taip egzistavo ir prieš šimtus metų. Vienintelis skirtumas: anais laikais iš vakarų į Vilniaus kraštą atvykę “turistai” (keliautojai, pirkliai, jūreiviai) turėjo labai rimtą rolę Vilniaus įvaizdžio vakarų aukštuomenės akims kūrime nes remiantis jų patirtimis buvo rašomos kosmografijos bei kuriami žemėlapiai. 

Taigi tiek vilniečius, tiek miesto svečius iš Lietuvos ir iš svetur sutinkančių Sostinės dienų proga verta atsigręžti į vakarų Europą bei sužinoti kaip anų laikų turistai įamžino Vilnių 16 ir 17 amžiaus kartografijos šedevruose.

Vilnius: vakarų akiračio paraštėse

Visų pirma verta iškart pasakyti jog 16 ir 17 amžiuje nebuvo daug vakarų kartografų, kuriuos ypatingai domino Lietuvos žemės. To pasekmė nustūmė Vilnių į vakarų didikų akiračio paraštes. Išties žemiau esančiame “Michaelis Tramezini formis” leistame 1556 metų žemėlapyje Vilnius vaizduojamas pačiame kartografinio šedevro pakraštyje kaip miestas, kurį reikėjo “kažkaip sutalpinti”. 

Lyg to nebūtų gana, kartografo turimos žinios apie mūsų kraštą matomai buvo labai ribotos. Atidžiau pažvelgus tučtuojau pasimato daug netikslumų kaip, kad dviejų Nemunų ir dviejų Nerių egzistavimas. Išties vaizduojamos dvi upės pradedančios savo kelią prie Vilniaus ir pasibaigiančios kurčių mariose. 

“Paraštinio Vilniaus” atvejų yra tikrai daug, dar vienas pavyzdys galėtų būti šis žemiau vaizduojamas Appresso Giordano Ziletti išleistas 1574 metų Lenkijos bei Vengrijos žemėlapis, kuriame dabartinė Lietuvos sostinė vaizduojama pačiame viršuje, bene tiesiai į rytus nuo Gardino, nors realybėje yra daug aukščiau. Tai aiškiai rodo jog ir šis kartografas susidūrė su “Vilniaus sutalpinimo” būtinybe. 

Vilnius: miestas miške

Jei to nebūtų gana, Vilniaus 16-17 amžių vakarų kartografai vien tik paraštėse nepalieka. Jie dar jį paslepia tankiuose miškuose. Matomai mūsų miestą toks pasirinkimas labai paveikė nes Vilniaus savivaldybės 2020 metų duomenimis, 61 proc. viso miesto ploto sudaro žaliosios zonos, dovanojančios jam žaliausio Europos miesto titulą. Juokus į šalį, reikia pasakyti jog bent jau 16 amžiuje vienas iš labiausiai Vilnių ir Lietuvą charakterizuojančių šios teritorijos bruožų vakarų rašytojų akimis buvo Lietuvos miškingumas apvyniotas pelkių kaspinėliu. 

Išties tai yra vos ne pirmas dalykas parašytas apie Lietuvą prancūzų Kartografo François de Belleforest (1530-1583) 1575 metų kosmografijoje. Apačioje vaizduojami keli kartografiniai pavyzdžiai, kurie patvirtiną šį vakariečiams matomai labai svarbų faktą apie Vilnių bei jo apylinkes. 

Vilnius: pasimetęs upių vingiuose

Jei miškus piešti yra lengva ir pakankamai sunku suklysti žinant jog Vilniaus apylinkės ir Lietuvos žemės 16-17 amžiuose visų vakariečių sutartine nuomone buvo tikrai labai labai miškingos, su upėmis jau yra kiek sunkiau. Šioje srityje ypatingai pasimato vakarų kartografų achilo kulnas. Pirmas pavyzdys yra apačioje vaizduojamas 1572 metų švedų bei italų kartografo Olaus Magnus žemėlapis, kuriame pagaliau išspręsta Vilniaus ir Kauno konkurencija: Vilnius vaizduojamas prie Nemuno ir Neries santakos, o Kaunas išspirtas į Panemunės slėnį. 

Dar vienas Vilnius prie Nemuno vaizduojamas ir Giovanni Domenico Zorzi 1545 metų kartografijos šedevre, (…) 

o ką jau kalbėti apie Nerį įtekančią į Dnieprą (…)

ar Nerį įtekančią į Kuršių marias vietoj Nemuno.

Vilnius: įtvirtintas miestas

Miestas akiračių paraštėse, miške ir dar ne prie tos upės skamba kaip pasaulio kamufliažo čempionato prizininko vardas. Vis dėl to vakarų kartografai skyrė dėmesio ir Vilniaus gynybiniams bei kariškai reikšmingiems elementams paminėti. 1630 metais sumptibus Iohanni Cloppenburgii leistame žemėlapyje Vilnius vaizduojamas pakankamai paprastai ir neunikaliai: matomi trys skirtingo dydžio bokštai iš kurių du smailūs, o vienas kvadratinis. Vis dėl to kartografas nepatingėjo pavaizduoti tilto per Nerį ties mūsų sostine. 

Jau akiai žinomesniame vaizde, Francesco Valegio “po 1679” metų kūrinyje “VILNA LITVANIAE metropolis”irgi daug dėmesio skiriama miesto gynybiniam potencialui, kaip tą aiškiai parodo vos ne pagrindinis akcentas matomame vaizde: Vilniaus medinė gynybinė siena. 

Vis dėl to kartografai ir gynybiniu klausimu nesugeba apsispręsti nes šio Vilniaus vaizdo beveik identiškų versijų egzistuoja daug ir kiekvienoje siena skirtinga: tai medinė (1642, “po 1679”, 1721 versijose), tai akmeninė (1582, 1616, 1657 versijose). 

panorama">Vilnius: per amžius nesikeičianti miesto panorama

Išties verta pastebėti jog Vilniaus pieštų vaizdų iš 16-17 amžių yra išlikę pakankamai daug, vienintelė problema yra jog absoliuti dauguma jų yra beveik identiški, taigi iš to paties kampo, su taip pat atrodančia miesto aukštutine bei žemutine pilimis. Taip atsitiko dėl to jog vakarų kartografai tiesiog nutarė eiti lengviausiu keliu ir kiekvienas perpiešė jau egzistavusi kitą, tokį patį, bet vos vos seniau išleistą Vilniaus planą. 

Viso to išvada – apie 150 metų sustapdytas Vilniaus kaip miesto kaitos filmas: tiek 1582, tiek 1721 miestas vakarų europos aukštuomenei vaizduotas beveik identiškai ką paliudyja šie apačioje matomi žemėlapiai.  

Vilnius: medaus sostinė

Nesikeičiant miesto panoramai nesikeitė ir dar vienas labai įdomus dalykas. 16, 17 ir 18 amžių vakarų kartografams bei rašytojams Vilnius keistai atrodė ne kaip žemai skraidančių angelų, ne kaip žalioji, bet kaip tikra medaus sostinė. Žemiau matomas 1572 metų kartografo Olaus Magnus žemėlapis Vilniaus pašonėje aiškiai vaizduoja dvi meškas iš kurių viena kopia link medyje esančio avilio, o kita jau mėgaujasi saldžiu medumi. 

Vos po metų (1573) leistame Laurentius Surius parašytame kūrinyje apie visus pasaulio kampelius irgi rašoma jog lietuviai turėjo tiek medaus, jog tai buvo viena pagrindinių prekių, kurias eksportuodavo į vakarus. Jei to dar negana, 1575 metais leistoje François de Belleforest kosmografijoje irgi minima jog Lietuvoje “apstu medaus”. Kalbant konkrečiai apie Vilnių, jo kaip medaus sostinės titulas aiškiai pabrėžiamas šiame Pieter Boudewyn Van Der Aa 1729 metų kūrinyje, kuriame pirmame plane aiškiai matosi du dideli aviliai. 

Taigi jei nenorite nuvilti tiek savo protėvių, kurie pasakojo atvykėliams iš vakarų apie mūsų žemę, tiek kartografų, kurie ją piešė, tiek pagaliau pačios medaus sostinės Vilniaus, pasinaudokite iki rugsėjo pirmosios šurmuliuosiančiom Sostinės dienom ir pasipildykite savo lentynas keliom medaus puodynėlėm rudeniui. 

Autorius: Vytautas Grigelevičius