Vilniaus politikams nepavyksta sutarti, kaip pavadinti naujas gatves, siekiant pagerbti 1863-1864 metų sukilėlių atminimą – naudoti lietuvišką ar lenkišką pavardės variantą.
Šis klausimas įstrigęs jau daugiau nei metus, ir tai neleidžia miesto administracijai suformuoti 300 sklypų Naujojoje Vilnioje. Jie būtų grąžinami žmonėms už sovietinės okupacijos metu nusavintą nuosavybę.
Šią savaitę tarybos posėdyje nepavyko sutarti, jog šis klausimas būtų pradėtas nagrinėti komitetuose, nors prieš tai jis buvo derintas su meru ir administracijos vadovais.
Po ilgų derinimų administracijoje, politikams pateikti du galimi sprendimai, kuriuose skirtingai rašomos kelių sukilėlių pavardės, pavyzdžiui Titusas Dalevskis arba Titas Daliauskas, Juzefas Jablanovskis arba Juozapas Jablanauskas.
„Be gatvių pavadinimų negalime suteikti sklypams adresų ir Nacionalinė žemės tarnyba tų sklypų siūlyti žmonėms, kurie laukia eilėje susigrąžinti nuosavybę“, – BNS sakė savivaldybės Miesto plėtros departamento direktoriaus pavaduotoja Raimonda Rudukienė.
Lietuviškąjį variantą pristatė savivaldybės Pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisija, tačiau tarybai buvo pristatytas ir antrasis, inicijuotas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA–KŠS).
„Komisijos siūlymas buvo kiek kitoks. Tai yra politinis miesto valdžios sprendimas siūlyti tai, atsižvelgiant į koalicijos partnerių ir politinės situacijos kontekstą“, – BNS sakė pavadinimų komisijos pirmininkas, mero Remigijaus Šimašiaus frakcijos kolega Audronis Imbrasas.
Jo pavaduotojas komisijoje, opozicijos atstovas Darius Kuolys teigė, jog LLRA–KŠS siūlymui pasipriešino ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
„Valstybinė lietuvių kalbos komisija dėl antro varianto buvo tiesiog šokiruota, nes mes laužome visus lietuvių kalbos reikalavimus, mėginame daryti sprendimą taryboje ignoruodami specialistų, ekspertų nuomones. Tai yra politinis avantiūrizmas“, – posėdyje aiškino D. Kuolys.
Prieštarauja ir meras, ir istorikai
Tuo metu LLRA–KŠS atstovė, vicemerė Edita Tamošiūnaitė BNS sako, kad frakcija siūlė rašyti pavadinimuose pavardes „taip, kaip jos buvo tuo metu rašomos“.
„Jei buvo Dalevskis, tai aišku, kad Dalevskio, o ne Daliausko, nes tai – visiškai kita pavardė“, – tikino ji.
R. Šimašius taip pat palaiko kolegę – jis BNS tikino, kad „pagarba žmogui reikalauja jį vadinti taip, kaip jis pats save vadina ar vadino“, o šio principo būtina laikytis ir „pavadinant gatves mūsų didvyrių vardais“.
Kai kurie istorikai sako, kad sulietuvinant pavardes gali būti klaidinama visuomenė. Sulietuvintų pavardžių nepažintų nei istorija besidomintys lietuviai, nei čia gyvenantys kitų tautybių žmonės.
„Toks noras lingvistiškai viską lituanizuoti, mano supratimu, jis nėra tinkamas, nėra priimtinas ir toks istorijos rašymas yra kažkuria prasme pagal tam tikrą, kaip mes vadinam, egocentrinį požiūrį“, – BNS sakė Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas Darius Staliūnas.
Anot jo, daugiakalbės istorijos ir daugiakultūriškumo nereikia bandyti paslėpti, todėl racionaliai mąstantys žmonės niekada nesiūlys dirbtinai sulietuvinti sukilimo dalyvių pavardžių.
Daugumai sukilėlių, kurių vardais ketinama pavadinti gatves, mirties bausmės pakariant arba sušaudant įvykdytos sostinės Lukiškių aikštėje, vėliau palaikai palaidoti Gedimino kalne, kur vykdant kasinėjimus dauguma jų rasti.
Gedimino kalne rasta 20 iš 21 Lukiškių aikštėje sušaudytų sukilėlių palaikai, tarp jų – ir sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko bei Konstantino Kalinausko palaikai. Visus atrastus palaikus ketinama šiemet perlaidoti Rasų kapinėse.
Autorius Ignas Jačauskas, Ramūnas Jakubauskas
