Gedimino kalno paslaptys: 1948 metų gaisras

1948 m. kovo 10 d. Gedimino pilies kalne įrengtoje Vilniaus miesto Vietinės priešlėktuvinės apsaugos (MPVO) štabo slėptuvėje kilo gaisras.

Gaisro priežastims ištirti Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Vilniaus miesto skyrius pradėjo tyrimą. Gaisro tyrimo medžiaga yra saugoma Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) fondo Nr. K-1 LSSR NKVD–MGB–KGB darbuotojų vestų baudžiamųjų bylų dėl teroro aktų prieš sovietinį-partinį aktyvą ir įstaigas apyrašo Nr. 44 byloje Nr. 2.

Byloje yra Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) įsakymu sudarytos ekspertų komisijos 1948 m. kovo 28 d. aktas apie gaisro, kilusio Gedimino pilies kalne įrengtame MPVO  statinyje, priežastis. Gaisro priežastis tyrusi komisija, apžiūrėjusi Gedimino pilies kalne 1944 m. iškastą slėptuvę nustatė, kad joje buvo iškasti du tuneliai. Pirmas Katedros aikštės pusėje esantis tunelis buvo 88 metrų ilgio, 1,6 metro pločio ir 2 metrų aukščio. Antro tunelio aukštis ir plotis toks pats kaip pirmojo, o ilgis 79 metrai. Tuneliai susikerta buku kampu 10 metrų nuo ventiliacijos šachtos. Įėjime į tunelį nuo Katedros aikštės pusės įrengtos dvejos medinės durys, viena nuo kitos sumontuotos 1 metro atstumu. Įėjimas į antrą tunelį užmūrytas vienos plytos storio laikina mūrine pertvara, kurioje padarytos skylės ventiliacijai. Abu tuneliai 51 m gylyje atskirti mūriniu tambūru, kuriame įrengtos dvejos metalinės šarvuotos durys. Tunelio šonuose įrenti trys darbo kabinetai, kiekvienas po 36 kvadratinius metrus ir ūkinės patalpos: sanitarinis mazgas, bufetas, vandens saugojimo patalpa ir ventiliacijos įrengimų kamera. Visos nešančios tunelio konstrukcijos medinės, apkaltos lentomis, grindys medinės. Ventiliacinė šachta įrengta pirmojo tunelio gale už ventiliacinės kameros ir nuo jos atskirta 1 metro storio mūrine pertvara su metalinėmis šarvuotomis durimis. Ventiliacinė šachta, įrengta nuo tunelio grindų iki Gedimino pilies kalno paviršiaus, buvo sutvirtinta mediniais rąstais, jos išmatavimai 1,6 x 1,6 m. Šachtos aukštis 36 metrai. Žemės paviršiuje ji užsibaigia žemine iš rąstų. Slėptuvėje buvo įrengta centrinio šildymo ir elektros aprūpinimo sistemos, tačiau jos neveikė. Slėptuvę saugojo 1 Vilniaus m. MPVO štabo sargas. Saugomas buvo tik įėjimas į slėptuvę nuo Katedros aikštės pusės.

1948 m. kovo 10 d. Kosciuškos g. įsikūrusios Vilniaus m. 4-os gaisrininkų komandos budėtojas ant Gedimino pilies kalno pastebėjo gaisrą. Į įvykio vietą atvykę gaisrininkai rado atvira liepsna degančias ventiliacinės šachtos žeminės ir šachtos rentinio medines sienas. Gesindami ugnį ugniagesiai žemėmis užpylė įėjimą į šachtos viršų saugančią žeminę ir moliu užtepė slėptuvę nuo šachtos skiriančias metalines duris. Gesinant ventiliacinėje šachtoje kilusį gaisrą panaudotos priemonės nebuvo efektyvios. Šachtos viduje ugnis nebuvo visiškai užgesinta ir ruseno toliau, tačiau tai buvo pastebėta tik kovo 13 d. 10 valandą ryte, kai užsidegė ant slėptuvę nuo šachtos skiriančios mūrinės pertvaros sukloti perdengimo balkiai.  Gaisras buvo užgesintas pilant vandenį į ventiliacijos šachtą iš viršaus ir slėptuvės viduje. Po gaisro apžiūrėjus slėptuvę nustatyta, kad dalinai apdegė perdegimo balkiai, sukloti ant slėptuvę nuo šachtos skiriančios mūrinės pertvaros. Į šachtą vedančių metalinių šarvuotų durų, dėl dalinio šachtos sienų griūties atidaryti buvo neįmanoma. Išlaužus duris ir šachtos viduje pašalinus 1,5 metro aukščio griuvenas paaiškėjo, kad apdegė medinės šachtos sienos. Valant griuvenas buvo rasta 1,5 metro ilgio plona viela, dalis sulaužytos pakabinamos spynos, sulamdytas 23 cm ilgio iš skardos pagaminto vamzdžio gabalas ir 40 cm ilgio spygliuotos vielos gabalas. Gaisro metu taip pat labai apdegė šachtos viršų saugančios žeminės rentinio rąstai, metalinės perdengimo sijos nuo aukštos temperatūros deformavosi. Iš viršaus tiriant šachtos vidų ir į 21 metro gylį nuleidus elektros lemputę nustatyta, kad šiame gylyje šachtos rentinys taip pat yra apdegęs. Komisija padarė išvadas, kad gaisro priežastis – tyčinis padegimas. Komisija nepajėgė nustatyti kurioje vietoje kilo gaisras, nes šachtos sienos tiek viršuje, tiek apačioje apdegusios vienodai. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad įėjimas į slėptuvę buvo saugomas, o į šachtą vedančios durys buvo uždarytos, komisija nusprendė, kad šachta buvo padegta iš viršaus, nes šachtos viršų dengianti žeminė nebuvo saugoma ir į ją galėjo patekti pašaliniai asmenys.

1948 m. kovo 15 d. LSSRMGB Vilniaus m. skyriaus operatyvinis įgaliotinis Kornilov ant Gedimino pilies kalno sulaikė žurnalo „Jaunimo gretos“ redakcijos fotografą Petrą Jocių. Fotografas buvo apklaustas siekiant išsiaiškinti, kokiu tikslu jis buvo ant Gedimino pilies kalno, kodėl fotografavo, kiek kadrų padarė, kokiu aparatu fotografavo. Apklausiamas P. Jocius nurodė, kad norėjo „žurnalo redakcijai padaryti Gedimino bokšto bendro vaizdo istorinę nuotrauką“, fotografavo aparatu „Leica“, padarė vieną kadrą. Byloje yra P. Jociaus pasižadėjimas „griežtai paslaptyje laikyti ir niekam nepasakoti apie  tai, ką jis matė ant Gedimino pilies kalno jį sulaikant“.

Su šia ir kitomis Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto KGB sudarytomis bylomis galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo (KGB) dokumentų skaitykloje Vilniuje, Gedimino pr. 40/1.

Gedimino pilies bokšto istorija

Pilies kalnas, apsuptas upių, buvo patogi vieta piliai statyti ir didesnei gyvenvietei kurtis. Kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, Pilies kalne dar neolite buvusi gyvenvietė. IX a. kalnas imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis, o XI–XIII a. čia jau stovėjusi medinė pilis. Ankstyvoji pilies istorija glaudžiai susijusi ir su paties miesto kūrimosi istorija.

Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui, Vilnius jau žinomas kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, o 1323 m. Gedimino sutartyje su Kryžiuočių ordinu pirmąkart paminėta ir Vilniaus pilis. Dažnai Aukštutinė pilis ir vadinama Gedimino pilimi. Valdant pirmiesiems Gediminaičių dinastijos valdovams, Vilniaus Aukštutinė pilis buvo reikšminga ne tik kaip politinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centras, bet kartu su Žemutine ir Kreivąja pilimis sudarė sostinės gynybinį kompleksą, sėkmingai atlaikiusį XIV a. antroje pusėje suintensyvėjusį Kryžiuočių ordino puolimą. Gaisrui sunaikinus medinę pilį, XV a. pradžioje, valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui, pastatyta mūrinė pilis, kurios liekanos išliko ligi šiol.

Dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis, raižė Boleslawas Pucas. 1882 m.
Medžio raižinys. LNM

Iliustracija iš Napaleono Kitkausko knygos „Vilniaus pilys“. Išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013 m.

P. Smuglevičius, Vilniaus pilys. 1785 m.

Ilgainiui keičiantis valstybės padėčiai, pilis prarado savo paskirtį, o gaisrai ir karai, po kurių ji nebuvo remontuojama, pilį niokojo. 1610–1613 m. pilies rūsiuose veikė kalėjimas, o Aukštutine pilimi, kaip gynybine tvirtove paskutinį kartą buvo pasinaudota 1655–1661 m. kare. Joje kurį laiką buvo įsikūrusi Maskvos kariuomenė. Nuo tada pilis buvo visiškai apleista ir pamažu nyko ir iro.

Gedimino kalnas Vilniuje. Dail. Józefas Marszewskis, 1861 m.

Katedros ir Gedimino pilies vaizdas. 1873-1881 m.

Pilies kalnas apie 1860, nuotrauka Abdon Korzon.

Bernardinų sodas ir Gedimino pilis. Apie 1895 m. Nuotrauka: S.F. Fleury

Pilies kalnas 1899

Pilies gynybinės funkcijos buvo prisimintos XIX a., kai Vilniaus pilių teritorijoje, Rusijos caro įsakymu 1831 m. buvo įkurta tvirtovė. Imta rūpintis ir Aukštutinės pilies griuvėsiais: buvo nugriautos Aukštutinės pilies pietinio ir šiaurinio bokštų liekanos, vakarinė ir šiaurinė sienos, konservuoti pilies mūrai, sutvirtintas slenkantis pilies kalnas. 1838 m. ant vakarinio bokšto buvo pastatytas dviaukštis medinis optinio telegrafo antstatas. Pilių teritorijoje likvidavus tvirtovę, 1896 m. Pilies kalno šlaite buvo nutiestas naujas kelias, kalno šlaitai apsodinti medžiais, vakariniame bokšte įrengta kavinė. Tarpukaryje buvo tęsiami konservavimo darbai.

Pilies kalnas 1905 m.

Gedimino pilis 1906 m.

Gedimino pilis 1910

Gedimino pilis 1912 m.

Gedimino pilis 1912 m. Nuotrauka: Jan Bulhak

Gedimino pilis 1912 m. Nuotrauka: Jan Bulhak

Vilniaus katedra ir Gedimino pilis apie 1917 m. Fotografas A.Heeras

Potvynis 1931.04.25

Lietuvos karių rikiuotė prie Gedimino pilies 1939 m. spalio 29 d.

Gedimino pilies bokštas prieš Lietuvos vėliavos pakėlimo ceremoniją. 1939 10 29 m. Nuotrauka: S. Kolupaila.

1918 m. Lietuvai atkūrus valstybę, 1919 m. sausio 1 d. pirmą kartą Gedimino pilies bokšte buvo iškelta Lietuvos vėliava. Deja, neilgam. Vilniaus kraštas buvo okupuotas lenkų, ir tik 1939 m. spalio 29 d. Pilies bokšte vėl suplevėsavo Lietuvos trispalvė. Antrojo pasaulinio karo metu gerokai nukentėjo vakarinis pilies bokštas.

Restauruojamas Gedimino pilies bokštas. Vilnius, 1948 m. Fot. J.Šapyra.

Po karo, nors Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, bokštas buvo atstatytas ir 1960 m. sutvarkius kalno teritoriją, konservavus kitų pilies statinių fragmentus, vakariniame bokšte buvo atidarytas Pilies muziejus, kuris nuo 1968 m. tapo Lietuvos nacionalinio (tuo metu Istorijos ir etnografijos) muziejaus padaliniu. Prasidėjus Lietuvos tautiniam atgimimui, 1988 m. spalio 7 d. pilies bokšte vėl iškelta Lietuvos vėliava, o 1995 m. suremontavus Pilies bokštą, duris atvėrė atnaujinta ekspozicija. Nuo bokšto viršuje įrengtos apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabi nepriklausomos Lietuvos sostinės panorama. Pilies bokštas su Lietuvos valstybės vėliava tapo tautos kovų už nepriklausomybę ir valstybingumą simboliu.

Gedimino pilies bokštas 1957 m. Nuotrauka: S. Šimanskis

Šaltinis:
Miestai.net
Lietuvos nacionalinis muziejus