Pačiame sostinės Vilniaus gatvės centre stovi visiems puikiai pažįstama dviaukštė Šv. Kotrynos bažnyčia. Jeigu nusikeltume kelis šimtus metų atgal, vaikščiotume Vilniaus miesto pakraščiu, kuris driekėsi šalia bažnyčios.
Ten, kur dabar Vilniuje yra Klaipėdos gatvė, prieš kelis šimtus metų driekėsi miesto riba. Dabar šie akmenys susilieja su turėklais ir dažytomis sienomis, todėl praeivių akys užkliūva retai.
„Kitose Vilniaus vietose, pavyzdžiui, prie Aušros vartų, labai lengva įsivaizduoti, kad štai čia pasibaigdavo miestas, praeini pro vartus ir jau būdavo užmiestis. Kitose senamiesčio vietose įsivaizduoti tai gerokai sunkiau. Išlikę akmenys ir simbolizuoja tai, kad štai čia dar buvo miestas, o tik peržengę į kitą pusę jau būtume priemiestyje“, – pasakoja gidas Albertas Kazlauskas.
Benediktinių vienuolyno ansamblis, kurio puošmena Šv. Kotrynos bažnyčia, Vilniuje įsikūrė 1620 m. Čia vienuoles pakvietė Mikalojus ir Kotryna Horodiskiai.
„Nei bažnyčia, nei vienuolynas neatrodė taip, kaip matome dabar. Kad įgautų dabartinį pavidalą, mums reikėjo laukti XVIII a. vidurio. Tai daugeliui Vilniaus baroko paminklų būdingas laikotarpis. XVIII a. pirmoje pusėje Vilnių siaubė gaisrai, didysis 1737 m. gaisras siaubė viską aplinkui, praktiškai viską reikėjo iš naujo perstatyti“, – pasakoja A. Kazlauskas.
Šv. Kotrynos bažnyčią perstatė architektas Jonas Kristupas Glaubicas, kurį, pasak pašnekovo, galima vadinti Vilniaus baroko mokyklos kūrėju.
