Kapinės yra svarbi krašto istorijos ir kultūros pažinimo vieta. Jos saugo amžino poilsio atgulusių garbių kultūros, mokslo ir visuomenės veikėjų bei kitų vilniečių atminimą. Savo artimųjų kapus lanko giminės, kultūros bei visuomenės veikėjų amžino poilsio vietas – miesto gyventojai ir svečiai.

Rasų kapinės XIX a. pabaigoje, fot. S. Fleury

Dabartiniame Vilniaus peizaže išsiskiria seniausios Vilniaus kapinės – Rasose , įkurtos XVIII a. pabaigoje. Tai buvo pagrindinės miesto kapinės, kuriose kartu atgulę XIX – XX amžiuje Lietuvoje gyvenusių lietuvių, lenkų, baltarusių ir kitų tautybių žmonės. Čia palaidoti sukilimų ir karų dalyviai, tautinių atgimimų šaukliai , žymūs politikai ir visuomenės veikėjai, literatai, menininkai, profesoriai, paprasti miestelėnai.

Rasų kapinių kolumbariumas
Rasų kapinių koplyčia XIX a. pabaiga

Lietuvos karių kapai

Rasų kapinės, vardą gavusios nuo priemiesčio pavadinimo, įkurtos 1796 m. Po penkerių metų jos pašventintos ir palaidotas pirmasis vilnietis – Vilniaus burmistras Jonas Miuleris. XIX a. pradžioje buvo pastatyti du kolumbariumai, o po pusės amžiaus baigta statyti ir pagrindindinė neogotikinė kapinių koplyčia, kuri išliko iki mūsų dienų. Kolumbariumai buvo nugriauti XX a. – 1937 m. ir 1957 m.

Bernardinų kapinių vartai. Jano Bulhako nuotrauka

Šimtmečius mena XIX a. pradžioje įkurtos Bernardinų kapinės, kuriose išlikęs vienintelis Lietuvoje senovinis kolumbariumas. Šios kapinės laikomos vienomis gražiausių ir geriausiai išlikusių istorinių Europos kapinių. Ramybe ir tyla dvelkiančiose Bernardinų kapinėse tarp palaidotų žmonių yra daugiau kaip dvi dešimtys Vilniaus universiteto profesorių, Napoleono kariuomenės aukščiausio rango karininkų, dailininkų, muzikų, rašytojų, kitų didžių XIX ir XX amžiaus žmonių.

Bernardinų kapinės

1810 m. Užupyje ant stataus Vilnelės šlaito įkurtose kapinėse yra išlikę daug autentiškų statinių, tarp jų – vienintelis Lietuvoje senovinis kolumbariumas, įrengtas kapines juosiančioje tvoroje. Išsaugoti ir pagrindiniai kapinių vartai bei kapinių įkūrimui pažymėti pastatyta koplytėlė, 1827 m. tarp kolumbariumų pastatyta klasicistinė koplyčia. Šios kapinės laikomos vienomis gražiausių išlikusių istorinių Europos kapinių, jos kartu su Rasomis, Karaimų ir totorių bei Antakalnio kapinėmis įtrauktos garsiausių Europos kapinių sąrašą.

Iš 3 egzistavusių žydų kapinių šiandien yra išlikusios tik XX a. 4 deš. pabaigoje įkurtos ir veikiančios kapinės Sudervės gatvėje, kuriose yra žydų dvasinio lyderio Vilniaus Gaono (Elijas ben Saliamonas Zalmanas, 1720-1797) mauzoliejus. Čia Gaono, jo artimųjų (tėvo, motinos, brolio ir dvejų žmonų) bei atsisakiusio krikščionybės ir priėmusio judaizmą grafo Valentino Potockio (vadintu Ger Cedeku – teisiuoju atsivertėliu, m. 1749?) kapai. Visi jie pradžioje buvo palaidoti Senosiose žydų kapinėse Šnipiškėse, 1953 m. jų palaikai perkelti į Naująsias žydų kapines prie dabartinės Olandų gatvės, o 1968 m., kai ir šios buvo sunaikintos – į Sudervės žydų kapines.

Senųjų žydų kapinių Šnipiškėse vaizdas, 1922 m.
Naujosios žydų kapinės prie dabartinės Olandų gatvės. 1960, fot. Ž. Drėma
Naikinamos žydų kapinės prie dabartinės Olandų gatvės. Apie 1965, fot. R. Dichavičius

Vilniaus miesto istorijoje persipynusios įvairios tautos ir konfesijos nuo seno sostinėje turėjo savas kapines, jas prižiūrėjo ir puoselėjo. Mieste veikia Žydų kapinės, esančios Sudervės kelyje, kuriose yra žydų dvasinio lyderio Vilniaus Gaono mauzoliejus; Liepkalnio gatvėje – Stačiatikių kapinės; Naujininkų gatvėje – Sentikių kapinės; Žirnių gatvėje – Karaimų ir totorių kapinės su karaimų bendruomenės dvasinio vadovo Hadži Serajos Chan Šapšalo kapu.

Stačiatikių kapinės Rasų priemiestyje. Apie 1866

Liepkalnyje stačiatikių kapinės buvo pradėtos kurti XIX a. pradžioje. 1838 m. daugiausia pirklio Tichono Zaicevo lėšomis pagal Nikolajaus Čiagino projektą buvo pastatyta Palaimintosios Eufrosinijos cerkvė. Nuo tada šios kapinės vadintos Šv. Eufrosinijos vardu, o po 1944 m. jos buvo pavadintos Liepkalnio kapinėmis. Jose palaidota daug žymių vilniečių. Čia ilsisi kapinių macenatas T. Zaicevas, garsus Vilniaus skulptorius Juozapas Horbacevičius (1813-1848), poetas, istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Pavelas Kukolnikas (1795-1884), ukrainiečių unitų kunigas, slavistas ir folkloristas Jakovas Golovackis (1814-1888), dailininkas, Vilniaus piešimo mokyklos vadovas Ivanas Trutnevas (1827-1912) ir kiti.

Netoli nuo stačiatikių kapinių XIX a. I pusėje įkurtos vienintelės Vilniuje sentikių kapinės. 1895 m. čia buvo pastatyta Švč. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė. Šiose kapinėse ilsisi žymiausi Vilniaus sentikiai Pimonovai. Garsiausias jų – kilęs iš Vilniaus, mokęsis Vilniaus Stepono Batoro universitete ir dėl sovietinės okupacijos emigravęs į Vakarus, pasaulinio garso fizikas Leonidas Pimonovas (1908 – 2000).

XX a. pradžioje Liepkalnyje, prie dabartinės Žirnių gatvės, buvo įkurtos karaimų ir totorių kapinės bendrame žemės sklype: karaimų – rytinėje, o totorių (tuomet įvardijant kaip mahometonų) – vakarinėje dalyje. Jos atskirtos taku, o bendras plotas aptvertas tvora.

Ne visos senosios Vilniaus kapinės išliko iki mūsų dienų. Sovietmečiu kai kurios jų buvo uždarytos ir buldozeriais nušluotos nuo žemės paviršiaus, antkapius paverčiant statybine medžiaga. 1955 m. sunaikintos Senosios žydų kapinės Šnipiškėse, o jų vietoje pastatytas plaukymo baseinas ir Sporto rūmai. Naujosios žydų kapinės Pacų kalvose, prie dabartinės Olandų gatvės, pradėtos griauti 1965 m., o 1968 m. sulygintos su žeme. Jų teritorijoje pastatyti Ritualinių paslaugų rūmai, o paminkliniai akmenys panaudoti laiptams į Tauro kalną, M. Mažvydo biblioteką, Lazdynų gyvenamojo rajono atraminėms sienelėms ir kitur. Tik atkūrus Nepriklausomybę dalis antkapių buvo surinkta ir iš jų padarytas paminklas. Sovietmečiu Vilniuje sunaikintos ir Kalvinistų kapinės Pylimo gatvėje – jų vietoje pastatytas paminklas „Tarybiniams partizanams ir pogrindininkams“, o Liuteronų kapinių ant Tauro kalno vietoje pastatyti Profsąjungų kultūros ir Santuokų rūmai. Pastarąsias šiandien mena tik išlikusi Vilniaus universiteto auklėtinio ir profesoriaus, gydytojo Jano Niškovskio (1774 – 1816) šeimos koplytėlė-mauzoliejus.

Vilniaus žemė priglaudė ne vieną svetimos kariuomenės, žygiavusios per Lietuvą karį, ne vieną už Lietuvos Nepriklausomybę kovojusį žmogų. Naujosiose Rasose greta išsidėstę kapai lietuvių ir lenkų karių, žuvusių XX a. I pusės karuose. Antakalnio kapinės priglaudė Napoleono armijos, I ir II pasaulinių karų karius, žuvusiuosius už Lietuvos Nepriklausomybę. Vokiečių nužudytų žydų, lenkų, lietuvių ir kitų tautų atminimą saugo Panerių miškas.

Šaltinis: http://www.viv.lt

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

29 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist