Kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos (Stanisław Moniuszko) 200-ąsias gimimo metines UNESCO generalinė konferencija įtraukė į 2019-aisiais minimų datų sąrašą. Lietuvoje, kurioje keliolika metų gyveno šis lenkų kompozitorius, buvo įgyvendinta nemažai įvairių mažesnių ir didesnių projektų: kūrybinių dirbtuvių, koncertų, parodų, edukacinių renginių, ekskursijų – vienaip ar kitaip primenančių, interpretuojančių, įprasminančių Lietuvai, o ypač Vilniui, svarbaus kompozitoriaus kūrybinį palikimą. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka taip pat įgyvendino daugiau nei 3 mėnesius trukusį projektą, kuriuo mėginta prikelti S. Moniuškos (1819–1872) kūrybą ir priminti jo kūrybinį kelią. S. Moniuška, dažnai gretinamas su Fryderyku Chopinu, buvo vienas ryškiausių romantizmo muzikos kūrėjų Europoje.
Kompozitorius gimė 1819 m. gegužės 5 d. Ubelėje prie Minsko, galima sakyti, buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Jaunuolį muzikos namuose trumpai mokė motina Elžbieta. O nuo 1827 iki 1830 m. S. Moniuška mokėsi muzikos Varšuvoje pas lenkų kompozitorių Karlą Augustą Freyerį.
1837–1840 m. S. Moniuška tęsė mokslus Berlyne pas kompozitorių ir mokytoją Carlą Friedrichą Rungenhageną, kuris mokė jaunąjį muzikantą kontrapunkto, harmonijos, instrumentuotės ir dirigavimo subtilybių. Mokydamasis Berlyne, S. Moniuška dalyvaudavo C. F. Rungenhageno ir žymaus to meto italų operų kūrėjo ir dirigento, tuo metu gyvenusio Berlyne, Gaspare Spontini rengiamų pastatymų repeticijose.
Vilniaus tarpsnis prasidėjo 1836 m., kai po studijų Varšuvoje ir Berlyne S. Moniuška apsigyveno Miulerio name (dabar – Vokiečių g. 26.) ir vedė vilnietę Aleksandrą (Aliną) Müller. 1840–1858 m. S. Moniuška nuolat gyveno Vilniuje. 1840–1842 m. buvo Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas, kelerius metus dirbo Vilniaus miesto teatro orkestro dirigentu, privačiai mokė muzikos (tarp mokinių – būsimasis kompozitorius prancūzų ir lietuvių kilmės Cezaris Kiuji ir Janas Karłowiczius). Aktyviai dalyvavo miesto muzikiniame gyvenime, būrė mėgėjų ansamblius, rengė koncertus, vadovavo paties 1854 m. įkurtai Šv. Cecilijos draugijai, rūpinosi natų leidyba.
Talentingo kompozitoriaus kūryba greitai tapo populiari ir paplito Vilniaus aukštuomenės salonuose, kuriuose nuolat skambėjo jo dainos ir romansai. Per gegužės mėnesio Marijos atlaidus Aušros vartų koplyčioje būdavo atliekamos S. Moniuškos Mišios e-moll – formavosi tarsi miesto tradicija.
1848 m. Vilniuje, kompozitoriaus uošvių salone, buvo pristatyti keli jo operos „Halka“ fragmentai, o vėliau miesto Rotušėje įvyko visos operos koncertinė premjera. Dirigavo pats autorius S. Moniuška, opera turėjo didžiulį pasisekimą. Po šio įvykio kompozitorius buvo pakviestas eiti Varšuvos didžiojo teatro dirigento pareigas.
Vilniaus laikotarpis kompozitoriaus gyvenime ir kūryboje svarbus todėl, kad čia pradėjo rengti dainų rinkinį „Namų dainynas“, kurį sudaro keli šimtai jo kūrinių pagal AdamoMickiewicziaus, Jano Czeczoto, Aleksandro Borejko Chodźko, Antonio Odynieco, Tomaszo Zano eiles. Spaudoje[1] pristatydamas „Namų dainyną“, S. Moniuška 1842 m. rašė: „Aš stengiausi rinktis geriausių mūsų poetų eiles <…> būdamas įsitikinęs, kad tie poetiniai kūriniai labiausiai atspindi vietos charakterį ir koloritą <…> Štai kodėl mano dainynas gali sulaukti tam tikro susidomėjimo. Juk jei nuostabios eilės, sujungtos su nuostabia muzika, gali atverti nelabai muzikalaus žmogaus ausis ir širdį, tai net silpnesnė ir mažiau pavykusi muzika kartu su puikia poezija sulauks atlaidumo; o tai, kas joje tautiško, kraštietiško, vietinio, kas nelyg mūsų vaikystės prisiminimų aidas niekada žemės, kurioje jie gimė ir augo, gyventojams nesiliaus patikti.“[2]
Daug kas S. Moniušką vadina tiesioginiu filomatų[3] įpėdiniu ir jų darbų tęsėju. Daugiausia dainų jis parašė pagal filomato J. Czeczoto tekstus – baltarusių žodinės poezijos kūrinius, kuriuos į lenkų kalbą išvertė pats poetas. S. Moniuška, veikiamas tuo metu stiprėjančių nacionalinių sąjūdžių, troško sukurti liaudiškos dvasios dainų, vildamasis, kad tekstų, kitaip sakant, dainuojamų eilių, gimtojoje Baltarusijoje ras pakankamai. J. Czeczoto „Kaimiečių dainos“ pasirodė kaip tik tuo laiku. Kompozitorius jose ir rado tai, ko ieškojo – vietinės liaudies dvasią, kurią užsimojo išreikšti dainomis.
Kita vertus, norint pamatyti šaltinių ir inspiracijų, iš kurių kilo dainos, visumą, „dera paminėti ir rusiškus siužetus, be kita ko, susijusius su dalykinėmis kelionėmis į Sankt Peterburgą, taip pat vokišką įtaką dėl studijų Berlyne, kur [kompozitorius – K. Š.] susipažino su vokiška dainavimo tradicija, kuri, kaip pats Moniuška prisimena, žavėjo ir buvo vienas iš stiprių impulsų dainynams rastis“.[4]
Buvo išleisti šeši paties kompozitoriaus sudaryti rinkiniai (1844–1859 m.), kitus šešis po S. Moniuškos mirties sudarė jo mokinys ir draugas J.Karłowiczius. Lietuviška tematika kompozitorius sukūrė kantatas „Milda“, „Nijolė“, keturias „Aušros vartų litanijas“.
Dirbdamas Vilniuje, S. Moniuška kartu su baltarusių dramaturgu Vincentu Duninu-Marcinkevičiumi 1846 m. sukūrė operą „Idilija“ („Kaimiečiai“).
S. Moniuška parašė apie 90 bažnytinių kūrinių. Kaip suskaičiavo muzikologė dr. Laima Budzinauskienė:„Iš jų apie 60 (!) – Vilniuje. Tai giesmės (daugiau kaip pusė jų lenkų kalba), mišios (3?), Aušros vartų litanijos (4), įvairios kompozicijos vargonams ir pan. Šių kūrinių atlikėjų sudėtys labai įvairios: nuo solo (su vargonų, rečiau – fortepijono akompanimentu) iki vokalinių-instrumentinių kompozicijų. Sunku nustatyti Moniuškos Vilniaus laikotarpio bažnytinių kūrinių chronologiją, nes kompozitorius, deja, nefiksavo jų atsiradimo. Taip pat Vilniaus laikotarpiu sukurtuose bažnytiniuose kūriniuose negalime įžvelgti nuoseklios kūrybinės raidos ar teminio cikliškumo.“[5]
Apskritai, sukūręs daugybę dainų, S. Moniuška jomis kokybiškai pakeitė buitinį ir koncertinį muzikos foną buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje, iki tol sudarytą iš Vakarų Europos – italų, prancūzų, vokiečių – muzikos kūrinių, ir atkreipė muzikos mėgėjų dėmesį į turtingą vietinį liaudies muzikinį pradą.
Taigi, Vilnius – taip pat savitai, su patosu suvokiama ir interpretuojama tautinės liaudiškosios dvasios ir kultūros idėja – buvo kompozitoriaus varomoji jėga. S. Moniuška paliko gilų ir įvairialypį įspaudą Vilniaus, apskritai lietuvių, baltarusių, o galima sakyti, ir europinėje, XIX a. muzikos kultūroje.
Klausomės Stanislovo Moniuškos
Vieną iš didesnių projektų, kuriuo buvo bandoma aktualizuoti istorinę-kultūrinę atmintį, originaliai prikelti S. Moniuškos kūrybą ir priminti jo kūrybinį kelią, įgyvendino Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Edukacinis ciklas „Klausomės Stanislovo Moniuškos“ truko daugiau nei 3 mėnesius. Vilniuje ir Palangoje vykusiuose renginiuose apsilankė per tūkstantį žmonių. Įgyvendinant projektą, surengti net septyni įvairių formų renginiai: parodos, paskaitos, koncertai, kino filmo peržiūra.
- Gegužės 6 d. Nacionalinėje bibliotekoje įvyko lenkų televizijos ir kino režisieriaus Kazimierzo Oraczo 1984 m. sukurto dokumentinio filmo „Stanisław Moniuszko“ peržiūra.
- Gegužės 24 d. bibliotekoje surengtas koncertas „Gražiausi Stanislovo Moniuškos vokaliniai kūriniai“. Kūrinius atliko trio „RAMmuzika“: solistė Aistė Širvinskaitė-Ruškienė, pianistė Rūta Blaškytė ir smuikininkė Miglė Dikšaitienė.
- Birželio 13–14 d. vyko tarptautinė konferencija „Žymusis vilnietis Stanislavas Moniuška“, kurios rengėjai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, Lietuvos muzikų sąjunga, Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcija, Lenkijos institutas Vilniuje, Baltarusijos Respublikos ambasada Lietuvoje ir Nacionalinė biblioteka.
- Tuo pat metu – birželio 14 d. – fotografas ir fotografijos istorikas Stanislovas Žvirgždas skaitė paskaitą „Stanislavas Moniuška ir Vilnius 1840–1858 m.“ (ji buvo įtraukta į festivalio „Kultūros naktis“ programą).
- Gegužės 23 –spalio 29 d. Nacionalinės bibliotekos Meno erdvėje veikė paroda „Atrask ir išgirsk Stanislavą Moniušką“, kurioje buvo eksponuojama XIX a. daugiausia Vilniuje, J. Zavadskio spaustuvėje, išleistų kompozitoriaus natų kolekcija. Parodoje taip pat buvo pristatyti S. Moniuškos „Namų dainyno“ sąsiuviniai, Varšuvoje ir Paryžiuje išleisti operų libretai, fortepijono partitūros, kantatos. Įdomus parodos eksponatas – kompozitoriaus sudarytas vadovėlis „Harmonijos mokslo dienoraštis“ (Pamiętnik do nauki harmonii, Warszawa, 1871).
- Parodoje garso laikmenose pateikti senųjų gramofono plokštelių su žinomų XX a. pradžios lenkų vokalistų M. Sembrich, G. Górskio (1903–1910), lietuvių vokalo žvaigždžių K. Petrausko, M. Rakauskaitės, J. Būtėno 1921–1925 m. atliekamų S. Moniuškos kūrinių įrašai ir Nacionalinės bibliotekos garso įrašų studijoje padaryti profesionalūs kompozitoriaus muzikos įrašai – kūrinius iš Nacionalinėje bibliotekoje saugomų natų leidinių atlieka nūdienos atlikėjai. Išleista kompaktinė plokštelė.
- Vasaros viduryje paroda surengta Nacionalinės bibliotekos Palangos vasaros skaitykloje. Čia liepos 9 d. muzikologė Beata Baublinskienė skaitė paskaitą „Saloninė Stanislovo Moniuškos muzika“, kurioje plačiau pasakojo apie kompozitoriaus „Namų dainyną“ – 12 dainų sąsiuvinių balsui ir fortepijonui rinkinį. Muzikologė plačiau ir nuodugniau aptarė kompozitoriaus kamerinės muzikos sąsajas su to meto kilmingos visuomenės įpročiais ir populiarius vadinamuosius muzikinius salonus – bendravimo ir kartu muzikos populiarinimo formą.
- Liepos 20 d. Palangos gintaro muziejuje įvyko koncertas „Gražiausi Stanislavo Moniuškos kūriniai: sapnas prie Vilijos“. Solistė A. Širvinskaitė-Ruškienė, pianistė R. Blaškytė ir smuikininkė M. Dikšaitienė atliko vokalinius S. Moniuškos kūrinius ir keletą jo amžininkų kompozitorių kūrinių.
Nacionalinės bibliotekos vykdytu projektu buvo siekiama kuo plačiau aprėpti žymiojo lenkų kompozitoriaus, Vilniaus kultūriniame gyvenime palikusio ryškų pėdsaką, kūrybą, ją ne tik primenant, tačiau ir interpretuojant, prikeliant naujam gyvenimui. Buvo siekiama S. Moniuškos kūrybinį ir pedagoginį palikimą pristatyti kuo platesnei ir įvairesnei publikai, pasitelkiant tiek populiariuosius, interaktyvius, tiek labiau specializuotus, netgi akademinius kompozitoriaus palikimo atgaivinimo, interpretacijos ir sklaidos būdus.
Svarbu, kad kompozitorius S. Moniuška, ypač nusipelnęs XIX a. baltarusių ir lenkų tautinei kultūrai, jas žadinęs, nebūtų pamirštas ir kaip svarbi lietuvių kultūros, netgi tarpkultūrinių vertybių kūrimo ir puoselėjimo figūra.
Parengė dr. Kęstutis Šapoka
[1] Sankt Peterburge leistas savaitraštis „Tygodnik Peterburgski“.
[2] Viktoras Skorobogatovas, Vladimiras Marchelis, Ana Korženevskaja. Filomatų poezija Stanislavo Moniuškos kūryboje [elektroninis išteklius]. Lietuvos muzikų sąjunga. Prieiga per internetą: https://www.muzikusajunga.lt/naujiena/filomatu-poezija-stanislavo-moniuskos-kuryboje.
[3] 1817 m. įkurta kaip savišvietos ir moralinio tobulėjimo organizacija, ilgainiui ėmė orientuotis į išsivadavimo iš carinės Rusijos valdžios kūrimą. 1823 m. organizacija sužlugdyta.
[4] Lilianna Zalesińska. Skirtingų tautų tradicijų ir kultūrų elementai Stanislavo Moniuškos dainose. Problematikos apmatai muziko požiūriu [elektroninis išteklius]. Lietuvos muzikų sąjunga. Prieiga per internetą: https://www.muzikusajunga.lt/naujiena/skirtingu-tautu-tradiciju-ir-kulturu-elementai-stanislavo-moniuskos-dainose-problematikos-apmatai-muziko-poziuriu.
[5] Laima Budzinauskienė. Stanislavo Moniuškos bažnytinė kūryba Vilniuje: giesmės, kūriniai vargonams ir mišios. Lietuvos muzikų sąjunga. Prieiga per internetą: https://www.muzikusajunga.lt/naujiena/stanislavo-moniuskos-baznytine-kuryba-vilniuje-giesmes-kuriniai-vargonams-ir-misios.
