Daugumos Lietuvos valdovų geriausiais draugais tapdavo medžiokliniai šunys, gyvenę greta savo šeimininkų rūmuose, o ne šunidėse. Bene geriausiai žinomi Žygimanto Augusto kompanionai, jo medžiokliniai šunys Grifas ir Sibilė. Jie valdovą lydėjo ne tik medžioklėse, bet ir Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmuose. Sprendžiant iš 1545 m. sąskaitų, privačioje Žygimanto Augusto erdvėje buvo 7 šunys.

Tarp Stepono Batoro (1533–1586) mėgstamų šunų irgi medžiokliniai – Šmiga, Obručica, Horvatas ir Šukaj, kurie neretai laiką leisdavo valdovo kambariuose. Kaip aiškėja iš karo inžinieriaus Dominyko Ridolfino pasakojimo, Stepono Batoro medžiokliniai šunys laisvai bėgiojo Vilniaus Žemutinės pilies menėse.

1580 m. birželį, audiencijos rūmuose metu, D. Ridolfino atsitiktinai užmynė koją valdovo kurtui ir šuo suinkštė. Kai po to inžinierius žengtelėjo į priekį, kad pagal paprotį pabučiuotų valdovui ranką, kurtas pašoko paskui jį ir įkando į blauzdą. Tai pamatęs valdovas atsistojo ir taip smarkiai spyrė šuniui, kad šis visu ilgiu nukrito į menės vidurį (nedaug meilės apraiškų geriausiam draugui).

Medžioklėmis nesižavėjęs Zigmantas Vaza brandžiame amžiuje mėgo spanielius. Su dvispalviu, rudai baltu greičiausiai vokiečių spanieliu raitas valdovas užfiksuotas šiame XVII a. pr. Peterio Paulo Rubenso tapytame portrete.

LDK valdovai ypač mėgstamu reginiu – laukinių meškų pjudymo šunimis, demonstravo sunkiai suvokiamą santykį su gyvūnais. Ne medžioklių metu šunininkai stambius šunis mokė pjudyti meškas arenoje – populiariame Vilniaus Žemutinėje pilyje rengtame renginyje.

Vladislovo Vazos laikais, uždarame Vilniaus Žemutinės pilies kieme kruvini spektakliai vykdavo kas keli mėnesiai.

„Stebėjome karaliui surengtą reginį, per kurį pilyje nuo trečios po pietų iki šeštos valandos trys lokiai, išleisti šunims kandžioti, mums suteikė juoko ir tapo draskymo instinkto aukomis“, – 1636 m. kovo 28 d. savo dienoraštyje užrašė didikas Albrechtas Stanislovas Radvila.

Tas pats didikas minėjo apie 1636 m. rugpjūtį tokio reginio metu šunų ir kardo pribaigtą lokį, o 1643 m. gruodžio 12 d. išleistas medžiojamas lokys dantimis grybštelėjo Danijos karalaičiui Karoliui už kojos. Nuo rimtesnių negandų karalaitį tą kartą išgelbėjo vienas didesnių medžioklinių šunų.

Rimta nelaimė atsitiko 1644 m. Valdovui Vladislovui Vazai būnant Vilniuje, su juo kartu atvykusi pirmoji žmona karalienė Cecilija Renata stebėjo meškų pjudymą šunimis. Vienas meškiukas išsigandęs įsispraudė kampe, karalienei jo pagailo, priėjo pažiūrėti ir buvo užpulta. Iš išgąsčio susirgo ir po devynių dienų, anksčiau laiko pagimdžiusi negyvą kūdikį, karalienė Žemutinėje pilyje mirė.

Būdamas karalaitis su pudeliu ar špicų tipo veislės šuniuku vardu Bieliku nesiskyrė Žygimantas Senasis (1467–1548). Tai ir vienas pirmųjų žinomų šuniukų vardų, kurį išsaugojo istorija.

Aistringa medžiotoja, žirgų bei šunų mylėtoja buvo karalienė Bona Sforca (1494–1557). Iš didžiulio šunų gerbėjo Mantujos kunigaikščio Fridriko Gonzagos, Bonai į Vilnių 1534 m. kaip dovana atkeliavo „puiki kalytė“ ir Bona „tikėjosi panašių šunelių daugiau“. Manoma, kad karalienei Mantujos valdovas galėjo padovanoti Maltos bišonų veislės kalytę.

Pirmojo Vazų dinastijos atstovo kambarinis draugas buvo mažasis papiljonų veislės šuo. Krokuvoje Vavelio pilyje saugomas dvejų metukų būsimojo Abiejų Tautų Respublikos valdovo Zigmanto Vazos (1566–1632) portretas su šiuo šuniuku.

Galbūt šunelis prisidėjo prie to, jog valdovas, kaip ir jo sesuo Ana Vazaitė, mylėjo gamtą, patys sodino ir prižiūrėjo retas gėlių ar vaismedžių rūšis.

Iliustracija: Jan Baptysta Uther. Mažametis Zigmantas Vaza (1566–1632) su šuneliu, 1568.

Sekdamos valdovų pavyzdžiu, kambarinius šunis dvaruose laikė ir Lietuvos didikės.

Jie kainavo tiek pat kiek žirgai ir didieji medžiokliniai šunys, nes jų buvo reta. Įvairūs bišonai, papiljono tipo šuniukai. Auginami jie buvo ne tik dėl to, jog galėjo pasirodyti meilūs. Turėjo šie šunys ir vieną praktinę paskirtį, būdingą tiems laikams.

Rankiniai šunys buvo mėgiami dėl labai paprasto dalyko – ir tų, ir kitų kūno temperatūra yra aukštesnė už žmogaus ir visi kraujasiurbiai parazitai nuo žmogaus keliaudavo prie to šiltesnio padarėlio.

Kadangi viduramžiais higiena buvo nei šiokia, nei tokia, tai ir utėlių, ir blusų būdavo. Kartais naudodavo utelių gaudykles, pakabintas ant kaklo, bet tą darbą atlikdavo ir nedidelis šeškutis ar šunelis rankose.

Iliustracijoje XVI a. pab. nežinomo menininko sukurtą paskutiniojo Livonijos ordino magistro Gotardo Ketlerio dukros, LDK maršalkos Alberto Stanislovo Radvilos žmonos Anos (1561–1610) portretą. Greta nutapytas ir ant stalo gulintis miniatiūrinis „žaidimams skirtas“ šuniukas, kurį šeimininkė liečia ranka.

(Pagal: Raimonda RAGAUSKIENĖ. „Cave canem“: žmogus ir šuo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a.)

Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato informacija

Įvertink šį straipsnį

Suteikiame jums galimybę įvertinti mūsų turinį. Spustelėkite ant žvaigždės, kad įvertintumėte!

14 skaitytojai (-ų) įvertino

Iki šiol nėra įvertinimų! Būkite pirmas, įvertinęs šį įrašą.

Rekomenduojami VIDEO

Susiję straipsniai

Reklama

Welcome Back!

Login to your account below

Retrieve your password

Please enter your username or email address to reset your password.

Add New Playlist