Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomame italų kamaldulio, kanoninės teisės specialisto Graciano (lot. Gratianus, XII a.) kanonų teisės normų rinkinyje Decretum (šifras Ink. 295), išspausdintame Venezijoje 1493 m. Giorgio Arrivabene (veikė 1483–1520) spaustuvėje, tarp 146 ir 147 lapų aptikta moneta – XVI a. vidurio Niurnbergo žalvarinis skaičiavimo žetonas (20 mm skersmens). Informaciją apie monetą patikslino Lietuvos nacionalinio muziejaus Numizmatikos skyriaus vyriausiasis muziejininkas Eduardas Remecas. Ant knygos lapo išlikusios monetos buvimo žymės liudija ją čia buvus ilgą laiką.
Žetonai, metaliniai monetos formos skridinėliai, visoje Europoje nuo XIII a. iki pat XIX a. vidurio buvo skirti įvairiems skaičiavimams. Jie buvo dėliojami ant specialios skaičiavimo lentos, vadinamos abaku. Jame buvo galima atlikti įprastinius matematinius veiksmus. Paprastai reikėdavo nuo 30 iki 50 skaičiavimo žetonų. Pagrindiniu skaičiavimo žetonų gamybos centru buvo laisvasis Niurnbergo miestas (dabartinė Vokietija). Jame žetonus kaldino bei savo vardus ar inicialus žetonuose įsirašydavo pavieniai asmenys bei šeimos. Niurnbergo žetonai paplito po visą Europą ir nukonkuravo kitose šalyse gaminamus žetonus. Nuo 1550 m. iki 1606 m. jie buvo gaminami ir Vilniuje. Žetonų radiniai parodo regiono prekybos išsivystymą vienu ar kitu laikotarpiu, nes skaičiavimo žetonai daugiausia buvo prekybininkų rankose.
Žetonas yra datuojamas pagal jo išvaizdą. VU bibliotekos inkunabule aptikto žetono vienoje pusėje aplink centre esančią rozetę iš eilės išdėstytos trys lelijos ir trys karūnos, o kitoje pusėje – viena iš imperijos insignijų – obuolys su kryžiumi, apsuptas triguba juosta. Toks apipavidalinimas būdingas nuo XVI a. iki XVII a. vidurio. Šį žetoną iš kitų žinomų, XVI a. viduriui priskirtinų, išskiria legendos nebuvimas – vietoj jos abiejų pusių pakraščiuose yra ornamentinė juostelė. Legenda – informatyviausias monetos elementas, nes pagal ją galima sužinoti monetą nukaldinusią valstybę, valdovą, jo titulus, ji gali suteikti labai daug žinių apie monetos kaldinimo aplinkybes, valstybės ekonominę ir finansinę situaciją, atskleisti valdovo politinę orientaciją ir ketinimus.
Inkunabulais (lot. incunabula – lopšys, vystyklai) vadinamos nuo spaudos išradimo iki 1500 m. gruodžio 31 d. imtinai išleistos knygos. Jų pradžia siejama su vokiečių spaustuvininku, spaudos renkamaisiais spaudmenimis išradėju Johanu Gutenbergu (vok. Johannes Gutenberg, apie 1400–1468) ir jo garsiąja „42 eilučių Biblija“ (apie 1455 m.). Inkunabulai dar primena rankraštines knygas: neturi pilno antraštinio lapo, duomenys apie veikalą pateikiami knygos pabaigoje – kolofone, (visgi ne vienas inkunabulas išleistas be jokių leidybinių duomenų), rubrikos, inicialinės raidės nupiešiamos ranka, puslapiai dažniausiai nenumeruojami arba žymima lapais.
Lietuvos bibliotekose saugoma 502 inkunabulai. Nors šis skaičius palyginti su pasaulio bibliotekose išlikusiais gausiais inkunabulų rinkiniais yra nedidelis, tačiau ne mažiau vertingas ir įdomus. Jau Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių darbuotojų Sondros Rankelienės ir Indrės Saudargienės parengta mokslo populiarinimo knyga Bibliotheca curiosa (Vilnius, 2016) atskleidė, kiek senosiose knygose gali slėptis įvairiausių įdomybių – ne tik buvusių savininkų paliktų įrašų, antspaudų, piešinukų, bet ir įvairiausių senovinių daiktų, raštelių, laiškų, augalų ir kitų keistenybių. Galima tik apgailestauti, kad į šios knygos puslapius nepateko šis radinys. Tačiau tikėtina, kad tolesnis darbas su senąja knyga pateiks ne vieną įdomų ar netikėtiną atradimą.
